10 arba daugiau naujų arba senų faktų apie poetą arba Algimantą Baltakį

Poetas Algimantas Baltakis – prieštaringas: čia sako seniai padėjęs tašką, suprask, neberašąs, čia kalba apie visiškai naują eilėraščių knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“. O joje – 2019-ųjų rugsėjį poetui padiktuotas „Vėjo diktantas“. Puikus, graudus, išmintingas eilėraštis. Parašytas „mažais žodžiais“ apie didelius dalykus.

Šiandien Algimantas pasitinka 90-ąjį gimtadienį. Vaikšto sunkiai, iš namų retai kur beišeina – kojoms sunku leistis žemyn. Tad lipa tik į viršų…

Suburti naują rinkinį paragino bičiulis poetas Rimvydas Stankevičius. Šia draugyste Algimantas labai didžiuojasi. Tik iš pradžių spyriojosi – apie ką rašysiąs, kai viskas, regis, parašyta, praėjo, nutolo. „Kalbėkite apie savo senatvę“, – pasiūlė jaunasis kolega.

Jaunystės kultas: niekas nenori klausytis kalbų apie bėdas, ligas. „Senas žmogus žino – kuo esi senesnis, tuo geriau supranti, kaip greitai bėga laikas“, – sako jubiliatas.

Kitas dalykas – atrodo, viskas keičiasi, randasi naujų dalykų. Štai, prisimena, vaikystėje kaime pirmą kartą per ausines išgirdęs radijo transliaciją, stebėjęsis – kaipgi tas garsas ateina iš Kauno? Vis dėlto esmė, pasak A. Baltakio, nesikeičia, žmogus liko toks pat.

„Todėl net ir antikinė literatūra suprantama ir šiais laikais. Mes tiek ir tedarome: pusę gyvenimo sakome pasauliui „labas“, o kitą pusę – „sudie“, – LRT.lt dar „sudie“ nesako poetas.

Dainos: poezijos procese poetas nebedalyvauja, tačiau skamba dainos, kurioms jis parašė žodžius. Arba žodžiai, kuriuos kompozitoriai apsiautė melodija. Kai kurie ima ir nustemba sužinoję, kad jis šių tekstų autorius: „Gimiau pačiu laiku“, „Aš viską užmiršau“, „Antilopė“, „Aš dar dainuosiu“ ir daugybės kitų. Neseniai per radiją išgirdo Rafailą Karpį, dainuojantį jo eilėraštį „Bučiuok, klausinėti neverta…“ Tik nežinia, kas parašė muziką.

Mirtys: Baltakių giminę iki šiol persekioja nelaimės. Algimanto brolis Voldemaras, stalo tenisininkas, SSRS čempionas, 1979-aisiais žuvo eismo avarijoje, paskui – jo duktė. Brolio žentas užsimušė Lenkijoje, užmigęs prie vairo. Pirmąją 2000-ųjų dieną iš gyvenimo pasitraukė A. Baltakio sūnus Saulius. 2018-aisiais liga pasiglemžė žento, skulptoriaus Romualdo Kvinto gyvybę. A. Baltakis, vienas iš vadinamųjų Trijų Muškietininkų, pergyveno kitus du – Alfonsą Maldonį ir Justiną Marcinkevičių. Ir tądien, kai LRT.lt žurnalistas susiruošė pas jį į svečius, pasiekė žinia, kad mirė Algimanto bičiulis – rašytojas ir dailininkas Romualdas Lankauskas.

Natiurmortas: poeto darbo kambaryje kabo R. Lankausko, bičiulių vadinto Lordu, natiurmortas. Ten – buteliukas, kitas, šviesus (greičiausiai – kaimo) rytas. Dar Baltakiai namuose saugo tris Leonardo Gutausko paveikslus. Iš čia ir anekdotas. Kai L. Gutauskas tapo jų kaimynu, A. Baltakis jam pasigyrė turintis tris jo paveikslus. „Keturis“, – užginčijo tapytojas ir parodė į R. Lankausko natiurmortą. „Čia ne tavo, čia – Lankausko“, – nusijuokė poetas. „Tik tu jam nesakyk“, – suglumęs paprašė L. Gutauskas. Kur tau A. Baltakis nesakys – pasitaikius progai viską išpasakojo natiurmorto autoriui. „Ne Gutausko nosiai tokį padaryt“, – pasakęs tada R. Lankauskas-Lordas.

Už visus mirusiuosius: šešiasdešimties A. Baltakiui įtarė gerklų vėžį. Laringologas pagąsdino, kad po operacijos poetas liks be balso. „Aš jus pažįstu, jūs iš nuobodulio mirsite negalėdamas pakalbėti“, – pridūrė. Laimei, liga pasitraukė. 2007 metais A. Baltakis atlaikė 37 švitinimo procedūras. Taip sutapo, kad į jas vaikščiojo ir poetas Sigitas Geda. „Buvome susipykę dėl Justino. Jis jam pavydėjo, o Justinas nieko bloga apie Sigitą nebuvo pasakęs. Tačiau tas pats aparatas, ta pati bjauri vyriška liga – susitaikėme“, – prisiminė jubiliatas.

Džiugiausia gyvenimo akimirka I: 1944 metais Baltakio tėvai su giminaičiais traukėsi į Vakarus. Mamos broliai galiausiai juos pasiekė, o Algimanto šeima „įstrigo“ prie Kelmės, iškentė ilgai trukusius karo veiksmus. Algimantui tada buvo 14, broliui Voldemarui – 12. Karo frontui dar nenutolus abu ėjo maudytis į ežeriuką. Grįžtant greta paauglių sprogo sviedinys, brolį užžėrė žemėmis, kontūzijo. Viskas baigėsi laimingai, bet, suprantama, vyresnėlis namuose gavo barti. Dabar A. Baltakis prisimena begalinį džiaugsmą, kad visi liko gyvi, baigėsi karas. „Pamačiau, koks tai siaubas“, – kalbėjo poetas.

Džiugiausia gyvenimo akimirka II: 1949 metais įstojo į Vilniaus universitetą – atsidūrė 50 būsimų lituanistų būryje. Tarp jų – Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, kalbininkas Jonas Kazlauskas, su kuriuo vėliau, spėjama, susidorojo KGB.

Džiugiausia gyvenimo akimirka III: nuo 1949 metų kiekvieną rugsėjo 1-ąją Algimantas pėsčias tradiciškai traukdavo į Vilniaus universitetą (VU). Tik pastaraisiais metais jau nebeidavęs, važiuodavęs troleibusu. O 2019 metais į VU įstojo poeto proanūkė Kotryna. „Tik pamanykit – praėjus lygiai 70 metų po mano įstojimo. Tad esu laimingas, kad laimingi mano proanūkiai“, – šypsosi poetas.

Kitą kartą laimingas jis pasijunta ką nors parašęs. „O kaip džiaugėmės, kai nepriklausoma Lietuva buvo! Kaip tikėjome, kad viskas bus gerai, patys tvarkysimės savame krašte. Kol nesusipykome visi“, – mostelėjo ranka jubiliatas.

Nida: į ją A. Baltakis leisdavosi kiekvieną rugpjūtį. „Sau esu pasakęs: „Baltaki, jei tu nenuvažiuosi į Nidą, tau bus vamzdec“, – nusijuokia jubiliatas. Paskutinį kartą Nida su juo atsisveikino nuostabiu vakaru ant Urbo kalno. „Sigita, – tada kreipęsis į mielą žmoną poetas, – galiu pasakyti: „Sustok, akimirka žavinga“.

Sūnus: jį pasiglemžė tūkstantmečio fobija. O buvo, anot tėvo, pats linksmiausias žmogus. Tėvas rinko Sauliaus draugų prisiminimus, jo atminimui ketino parašyti knygą. Fundamentalią, savižudybės temą nagrinėjančią iš esmės: ne kodėl tas žmogus taip padarė, o ką jis padarė paliktiesiems, ką jaučia artimieji.

A. Baltakio nuomone, savižudis neatlieka pagrindinių žmogaus pareigų – nukaršinti, palaidoti savo tėvus, užauginti vaikus. „Norėjau gana fundamentaliai išsisakyti, bet buvo pernelyg skaudu“, – prisipažino poetas.

Pergalė: per 30 metų A. Baltakis ėjo literatūros mėnraščio „Pergalė“ (dabar – „Metai“) vyriausiojo redaktoriaus pareigas. 1988 metų 8-ame leidinio numeryje išdrįso publikuoti Dalios Grinkevičiūtės prisiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. „Didesnės bombos tada nebuvo, visi griebė skaityti žurnalą“, – prisimena A. Baltakis.

Paskui leidinio puslapiuose atsirado Antano Miškinio „Psalmės“, rašytos kalint lageryje. Dalį garsiojo ciklo į redakciją atnešė kultūrologas Vytautas Jakelaitis. Pasitelkęs į pagalbą literatūros kritiką Vytautą Kubilių, „Pergalės“ redaktorius aplankė A. Miškinio našlę Aleksandrą, kad gautų likusius eilėraščius. Našlė iš pradžių neigė jų turinti, nors dar stagnacijos metais A. Miškinio „Psalmės“ buvo publikuotos JAV lietuvių spaudoje. „Ar jūs nebijot, vis tiek spausdinsit?“ – teiravosi A. Miškinienė. Svečiai atsakė, kad jei publikuota D. Grinkevičiūtė, tai ir „Psalmėms“ ryšis. Vyro kūrinių našlė namuose nelaikė, liepė svečiams ateiti kitą dieną. Neatidavė ir tada, tačiau leido persirašyti. Taip legendinis A. Miškinio ciklas po daugybės metų išvydo dienos šviesą.

Andrius: jį, V. Kubiliaus sūnų, ir savo sūnų Saulių A. Baltakis kažkada yra traukęs iš milicijos. Tiedu, paaugliai iš Antakalnio gatvės 8-ojo namo, naktį per pastolius įlindo į restauruojamą Bernardinų bažnyčią. „Kaip sakoma, jauni – durni. Gal norėjo išmėginti savo drąsą?“ – svarsto A. Baltakis. Iš bažnyčios išsinešė po kaukolę, tačiau sukėlė triukšmą ir buvo sučiupti. „Atėjau į milicijos poskyrį, pareigūnai vos tramdė šypsenas, prasikaltėlius paleido. Bet kaukolių neatidavė“, – juokiasi A. Baltakis.

Justinas Marcinkevičius: apie jį kalbėti Algimantas nenori. Bičiulio mirties dieną LRT žurnalistė Edita Mildažytė kvietusi į laidą, tačiau poetas atsisakė. „Pernelyg gerai jį pažįstu. Sakiau, kur jūs matėte, kad per laidotuves brolis kalbėtų? O man Justinas – brolis“, – nukirto pašnekovas.

Poezija: kai įstojo į VU, jau mėgino ją rašyti. Kauno berniukų gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jovita Čenienė, apsilankiusi pas vyresniuosius Baltakius, paragino išleisti Algimantą į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. „Aišku, aš irgi pajutau galimybę pabėgti nuo tėvų“, – nusišypso Algimantas.

Vilniui poetas ne tik eilėraščius rašė, bet ir pakėlė miestą iš karo griuvėsių. Pateko į apmokytą griovėjų brigadą ir dainuodamas „Broliai, atstatysim miestą Gedimino“ deramai atliko studentišką prievolę.

Juodos dėmės biografijoje: A. Baltakio tėvas, dirbęs kroviku, pateko į kalėjimą. Krovė, kur nereikia, sako sūnus. Gavo 10 metų, po amnestijos išėjo anksčiau laiko. O dar mamos broliai Amerikoje… Kokio darbo sovietmečiu beieškotų, šios „nuodėmės“ sutrukdydavo įsidarbinti. Meilė Lukšienė, žinodama jaunuolio padėtį, įdarbino jį ką tik įsteigtame „Moters“ žurnale. A. Baltakis ketverius metus atidavė jam, kol Eduardas Mieželaitis pakvietė į „Pergalę“: „Algi, kiek galima moterų organe sėdėti?“

Šestidesiatnikai: taip vadinta poetų Andrejaus Voznesenskio, Jevgenijaus Jevtušenkos, Roberto Roždestvenskio, Bulato Okudžavos karta, kuriai priklausė ir A. Baltakis. „Visus mus siejo tai, kad buvome antistalinistai. Man sakydavo, kad štai čia parašėte antitarybinį eilėraštį. Ne, atsikirsdavau, jis – antistalininis“, – pasakoja šeimininkas.

A. Voznesenskis jam užrašęs savo knygą: „Pirmam sutiktam kubiečiui“. „Atvažiavo į Vilnių – visur jauni vadovai: užeina į rašytojų sąjungą – Mieželaitis su Marcinkevičiumi, užeina į leidyklą – Maldonis sėdi. Užeina į „Pergalę“, sutinka Baltakį. Lionginas Šepetys, kultūros ministras, irgi tada buvo jaunas. O pas juos Maskvoje – vien sukriošę diedai. Voznesenskiui Kuba buvo jaunystės simbolis“, – paaiškina A. Baltakis.

Butelis: įvairių gėrimų būna. Kai juodas, tada geri, su kuo papuola. „Mano artimiausioje draugijoje vertintas saikas. Didžiausia pagarba, kai daug gali išgerti ir išsilaikai“, – paaiškina A. Baltakis. Tikras bohemistas buvo Stasys Krasauskas. Paulius Širvys paskutinius 10 metų gėrė tik šnapsą ir skundėsi, kad jau kuris laikas nieko neparašo, vis pridurdamas „p..dūgranatū“. Toks buvo jo priežodis. A. Baltakis legendinį poetą raminęs: „Pauliau, nesigraužk. Tu man pasakyk, kiek metų Maironis nieko nebeparašo?“

Vasario 18 dieną Rašytojų klube įvyks jubiliejinis A. Baltakio kūrybos vakaras ir naujos knygos „Skrynelė dvigubu dugnu“ sutiktuvės.

Žiūrėkite ir klausykitės A. Baltakui skirtų LRT laidų

LRTParengė Mindaugas KLUSAS