Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti

Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“ Šiuos dabartinį žmogų, nebūtinai tik lietuvį, sukrečiančius žodžius kaip citatą radau naujausiame (lapkričio mėnesio) žurnalo „Valstybė“ numeryje. Ir parašas po ta citata: „Iš partizanų laikraščio Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952“.
Skaityti toliau: Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti

Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“ (Alfonsui Maldoniui – 80)

Ir sovietinių, ir posovietinių laikų literatūrologų rašiniuose varijuojama iš esmės teisinga, bet ir unifikuojanti poetus tezė, kad Alfonsas Maldonis „pagal pasaulėjautą ir idėjinę evoliuciją <…> priklausė 30-ųjų metų kartai“ (1), t. y. Algimanto Baltakio, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus kartai. Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą (kiek atlaidžiau žiūrėta tik į Janiną Degutytę), reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes, o jų kompromisai priešpriešinti nenuolankiai disidentų laikysenai.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“ (Alfonsui Maldoniui – 80)

„Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentų organizuojamas „Filologijos ruduo“ – renginys, turintis istoriją ir tradicijas. Tradicijos išlaikytos ir šiais metais, bet neapsieita be naujų vėjų, kuriuos treti metai bando įpūsti filologijos fakulteto studentai Ramunė Balčiūnaitė, Mantas Joneikis ir Eglė Mykolaitytė. Padedant studentų atstovybei, draugams ir visiems, kurie norėjo prisidėti prie šio renginio organizavimo, „Filologijos ruduo“ sulaukė savojo Renesanso. Lapkričio 5 d. literatūros mylėtojams, jos kūrėjams ir šiaip smalsaujantiesiems duris atvėrė rudeninėje prieblandoje ir tyliuose muzikos garsuose paskendusi ir karšta arbata kvepianti VU Teatro salė.
Skaityti toliau: „Filologijos ruduo“ sulaukė 30-ties!

Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai

Keturi vėjai Lietuvoje susiję su Tautos teatru, aktoriaus atnašavimu giraitėje – Romuvoje su vaidilomis, kriviais ir vaidilutėmis. Ką gi, daugelis vaidinančiųjų pasaulio teatre ten, kaip ir Paryžiuje, ieškojo veidrodžio ir rojaus…
Sutkaus vaidybos studijoje buvo diegiami kūrybinio darbo pagrindai. To meto Lietuvos aktualijos – nesutarimai dėl docentūros universitete – buvo perkelti į Cezario laikus. Tautinio bizūno ir Tėvynės leidiniais buvo mobilizuojama ir režisuojama sąmonė. Visi vaidino bent jau ieškančiuosius. Muzikinės dalies vedėjai teatre priminė ne tik vėjo sukėlėjus, bet ir ateities entuziastus. Skaityti toliau: Elina Naujokaitienė. Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai

Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis

Vardas Lietuva

Lietuvos vardas istoriniuose šaltiniuose ir kalbinėje tradicijoje turi tris atmainas: su šaknimis liet– (lietuviškoji tradicija), lit– (slavų tradicija) ir leit– (latvių tradicija).
Lietuviškos tradicijos šaknis liet- slypi seniausiose vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų šaltinių formose. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, su Lietuvos vardu turėjo susipažinti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną. Suomių Liettua dar tiksliau negu estų Leedu(maa) atspindi lietuvišką formą Lietuva. Bet tai greičiausiai naujas terminas, matyt, atėjęs per raštus.
Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas ir jo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis

Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas

Nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti. Haiku yra tokie maži cukriniai pyragaičiai, į kuriuos įdėtas druskos krislas. Nuo viso šito pykina.
Kokie simptomai? Egzistencinis šaltis, pasibjaurėjimas pasauliu ir savimi. Gyvenimas atrodo subyrėjęs į trupinėlius, ir veltui čia ieškotum savęs – kadangi tavęs čia nebėra. Nebėra jokių nuoseklių pasakojimų ir vientisų asmenybių, nieko nėra tikro. Jei pajutai, kad tau „ne visi namie“, reiškia, jau šiek tiek suvokei haiku. Svarbiausia – suvokti, kad nėra tavęs. Tu netikras, tuščias ir niekam čia nereikalingas, pasaulis puikus ir be tavęs.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas

Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų

Jono Meko vizualųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome Ramūno Čičelio pokalbį su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų

Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms, todėl sociologai į šią sąvoką žiūri atsargiai, o patys poetai – pabrėžtinai įtariai. Griežtu teoriniu požiūriu ji yra „nemokslinė“, t. y. moksliškai neverifikuojama; funkcinė, bet ne episteminė, o literato akiai regisi vulgarizuojanti, iškreipianti tikrąją, t. y. estetinę grožinio žodžio prigimtį. Akivaizdu, jog tai iš prigimties santykiška, „negryna“ kategorija, gimstanti „aš-kitas, kiti“ santykyje, judrioje mokslo–meno–sociumo sąveikoje. Tačiau tai, kad socialumas nepaklūsta standartizuotam išgryninimui, anaiptol nereiškia jo sociologinio ar literatūrologinio neįgalumo, veikiau priešingai. Šiuolaikinė sociologija pabrėžia, kad „sąvokos yra jautrūs sandai, o ne tik formalūs procedūrinio samprotavimo instrumentai“, ir kad „svarbu neužmiršti išradingumo, sumanumo, įžvalgios vaizduotės, drąsios minties, nes mechaniškai dygsniuojanti sociologija neišvengiamai suserga nemąstančio ir
nejaučiančio formalizmo liga“ (1).
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas

Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?

Prieš pabandant atsakyti, reiktų iš naujo ir iš naujo grįžti prie lituanistikos sampratos. Taip, tai humanistikos dalis, bet kur jos ribos? Gal išeities taškas – tyrinėtojo sąmonė, kurios turinys siejasi su Lietuva, lietuviškumu, su lietuviškumo patirtimi ir pasireiškimais, su sąmoninga nuostata: tai, kas tiriama,  vertinama, reflektuojama, matyti savo šalies, valstybės, jos žmonių poreikių, vertybių, jų kūrimo, saugojimo kontekste. Lituanistika prasideda iš esmės kaip savaiminė sąmonės reakcija į tai, kas svarbu individui, jo genčiai, bendruomenei, tautai.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?