Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje.
Skaityti toliau: Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Sigito Gedos mirties metinėms

Prie karaliaus paminklo

Kiekvieno poeto kūryboje būna tam tikras pikas, kai pasiekiama pati aukščiausia poetinė nata ir išsakomos pačios subtiliausios prasmės. Mano galva, Sigito Gedos pikas buvo 1968–1973 metai. Kaip tik tada jo eilės pasiekė iki tol lietuvių poezijoje neregėtą ir negirdėtą tonaciją, kaip tik tuo laikotarpiu buvo parašytas nuostabus poezijos perlas – „Delčia rudenė deivė“.
Skaityti toliau: Sigito Gedos mirties metinėms

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

Bandysiu parašyti puslapį tragiškajai lietuvių literatūros istorijai, neatskiriamai nuo tragiškosios sąmonės. Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus. Taip, rizikuojanti lyrika; iš pagrindinių rizikos momentų ir tragiška. Iš įtampų, kurios kyla žmoguje, tarp žmonių, iš žmogaus ir vietos, žmogaus ir visatos santykių. Meilės laukas, ištartas ir ištariamas apie Sigitą Gedą, gali skambėti ir ironiškai – daug jo žemėj konfliktų, tamsių aistrų, pykčio. Bet ir meilės, meilės ieškojimo, šviesos. Paskutinė eilėraščių knyga – su meilės ženklu. „Eilėraščiu Arvydui“ Sigitas reagavo į Arvydo Šliogerio knygą „Būtis ir pasaulis“, išleistą 1990, bet žinotą mums ir anksčiau, turėjusią mašinraštinį pavidalą; reagavo į filotopiją, apibendrinusią lietuviškąjį, sodietiškąjį kosmopolį, į meilės lauku apibūdintą būties centrą. Reagavo kaip į pažįstamus, patirtus dalykus ir ištarė: „Meilės laukas – tai aš, trejų metų gulintis prie Teiraus ežero…“ Ištarė giliosios sąmonės radimosi–kilimo kelią. Kelią, įveikiantį ir nuoskaudą dėl prigimtinio skurdo, mažos, nykios trobelės, dėl to, kad nieko tau nėra parengta, jokio turto, jokios kultūros, kad prie visko turi prieiti pats, savo jėgomis.

Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

Dainius Razauskas. Krosnis – aukuras, namų šventovė

Ugnis senovėje buvo šventa, aukuruose kūrenta nepaliaujamai, už jos aplaidų užgesimą atsakingi asmenys buvo baudžiami net mirtimi. Namų židinio ugnis Gabija Lietuvoje šventa vadinta dar visai neseniai, ir namų židinio ugnis buvo atitinkamai saugoma, kad neužgestų. Pastaraisiais amžiais židiniu vadintas ir „prie krosnies lyg atskiras prilipintas kampelis“, kuriame, Jono Balio žodžiais, „būdavo daug pelenų, juose visuomet žėrėdavo anglys, iš kurių ir įpūsdavo į balaną ugnį. Skiltuvo, vėliau ir degtukų, seniau niekuomet nevartodavę krosniai ar žibintui uždegti, juos vartodavę tik rūkoriai. Židinyje ugnis turėjo būti stropiai prižiūrima, kad ji neužgestų, – namų židinio ugnies užgesimas buvo laikomas nelaimės ženklu.“ Ir toks santykis su namų židinio ugnimi tiesiogiai mena šventos „amžinosios ugnies“ garbinimą aukuruose.
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Krosnis – aukuras, namų šventovė