Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Straipsnyje nagrinėjama, kaip populiariojoje kelionių literatūroje įvardijami Jėzaus Kristaus, Marijos, krikščionių šventųjų vardais pavadinti kulto pastatai ir kiti su religija susiję dalykai. Atkreipiamas dėmesys į dažniausiai šioje vartosenos srityje pasitaikančius netikslumus ir svarstoma, kaip jų išvengti. Keliama būtinybė rengti daugiakalbį krikščioniškųjų vardų žinyną ar bent pradėti kaupti tokiam žinynui reikalingą duomenų bazę.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Atminty likusi seniai per vienintelę tuo metu Lietuvoje televiziją rodytos laidos apie režisierių Juozą Miltinį nuotrupa. Ant nedidelių lapelių maestro mėgdavo išsirašyti įdomesnes skaitomų knygų mintis ir paskui su tais lapeliais savotiškai žaisdavo: išsitraukia iš krūvos vieną, kitą, skaitinėja, dėlioja minčių mozaiką. Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai, brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema.
Skaityti toliau: Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

   Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas. Posovietinės lietuvių poezijos linkmės

1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė: „Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas. Posovietinės lietuvių poezijos linkmės