Daugelio tautų šviesuoliai – filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, – ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Jų įžvalgas patvirtino XX a. suklestėjusios psicholingvistikos atstovai, pasitelkdami įvairius eksperimentus. Jų požiūrius H. Hörmannas apžvelgia knygoje „Psychologie der Sprache“ („Kalbos psichologija“, 1977). Visi prieina prie tų pačių išvadų: gimtoji kalba esanti ne vien bendravimo priemonė, ji būtina vaiko ir suaugusiojo asmenybės vystymosi sąlyga ir turi didžiausią reikšmę pažinimo plėtrai. Daug kalbama apie gimtosios kalbos reikšmę asmenybės pasaulėžiūrai, dvasingumui ir moralei.
Skaityti toliau: Giedrė Stunžėnienė. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui
Mėnuo: kovo 2010
Svarstymai. Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai
Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis
Skaityti toliau: Svarstymai. Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai
Asociacija „Lituanistų sambūris“ jau turi savo skiriamąjį ženklą
Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos auklėtinis Povilas Makauskas sukūrė asociacijos „Lituanistų sambūris“, savo veiklą pradėjusios 2009 metų rudenį, logotipą.
Nuoširdžiausiai dėkojame autoriui ir linkime kūrybos polėkio, svajonių nerimo, įkvėpimo. Skaityti toliau: Asociacija „Lituanistų sambūris“ jau turi savo skiriamąjį ženklą
Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę
Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje – Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos – ledas; krištolas, tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis“; „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksim naują giesmę“).
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę
Justinas Marcinkevičius: visa ko pradžia yra gimtinė
Ramioje ir tylioje gatvelėje Vilniuje yra namai, kuriuose telpa Lietuva. Čia mūsų tautos dainius poetas Justinas Marcinkevičius rytoj, kovo 10-ąją, minės 80 metų sukaktį. Tiek nedaug, palyginti su Lietuva, kurios vardas skamba tūkstantį metų. Bet jiedu visą amžių šalia.
Skaityti toliau: Justinas Marcinkevičius: visa ko pradžia yra gimtinė
Vitas Labutis. Ar asmenvardžiai yra žodžiai?
Jau geras dešimtmetis nenutyla ginčai, kaip Lietuvoje išduodamuose dokumentuose pateikti nelietuviškus, svarbiausia lenkų, asmenvardžius. Pagal valstybinės kalbos statusą visų Lietuvos piliečių pagrindiniai asmenvardžių įrašai asmens dokumentuose turi būti lietuviški.
Skaityti toliau: Vitas Labutis. Ar asmenvardžiai yra žodžiai?
Juozui Apučiui atminti
„Kai sulauki gyvendamas tiek metų, gali šnekėti, kad labai daug esi praradęs, bet imi skaičiuoti, ką ir esi radęs, ir to tai bus daugiau. Svarbiausi atradimai – daug draugų, šiaip sutiktų mielų žmonių…“ Juozas Aputis
„Novelė yra varpų skambėjimas, o kartais ten ir varnos karksi.
Ne kiekvienai ausiai tai gražu. Net ir realistiškiausia novelė yra
arčiau skimbtelėjimo. Skleidžiasi daugiau dvasios dalykai.“ Juozas Aputis
Netektis. Juozas Aputis (1936 06 08–2010 02 28)
Vasario 28 d. sekmadienį būdamas 73 metų mirė žymus Lietuvos rašytojas Juozas Aputis.
Su J.Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas 7-8 dešimtmetyje. Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J.Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.
Skaityti toliau: Netektis. Juozas Aputis (1936 06 08–2010 02 28)