Lietuvių kalbos gramatikos ir vadovėliai lietuviškai pradėti rašyti tik XIX a. pradžioje. Iki tol gramatikos buvo rašomos viduramžių mokslo kalba – lotynų. Pirmasis lietuviškų vadovėlių, kaip ir daugelio kitų liaudžiai skiriamų knygelių, autorius buvo Simonas Daukantas (1793–1864).
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Iš lietuvių kalbotyros terminų istorijos
Mėnuo: gegužės 2010
Zigmas Zinkevičius: „Apie tautą ne mažiau nei istorija pasako jos kalba“
Akademikas Zigmas Zinkevičius – žymiausias Lietuvos kalbininkas, daugiausia dėmesio skyręs mūsų kalbos ir tautos praeičiai atskleisti. Net sulaukęs garbingo amžiaus, išėjęs į pensiją, jis vos ne kasdien palinksta prie rašomojo stalo. Tad apie istorinius mūsų tautos bei mūsų kaimynų vingius ir kalbamės su mūsų kalbotyros patriarchu. Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius: „Apie tautą ne mažiau nei istorija pasako jos kalba“
Rita Miliūnaitė. Teksto spaudimas
Nagrinėjamas vartosenos reiškinys, kurį sąlygiškai galima pavadinti teksto spaudimu. Tai atvejai, kai vartosenoje didesnius ar mažesnius nukrypimus nuo neutraliosios normos išprovokuoja konkretaus teksto garsiniai, leksiniai ar gramatiniai ypatumai: pats tekstas sudaro sąlygas vienokiai, o ne kitokiai raiškai. Atskleidžiamos teksto spaudimo priežastys, reiškimosi būdai ir reiškinių, atsiradusių dėl teksto spaudimo, santykis su bendrinės kalbos normomis.
Rimvydas Šilbajoris. Radauskas – modernistas
Poeto biografija, kaip yra sakęs Borisas Pasternakas, – tai, kas atsitinka jo skaitytojams. Jei tikrai taip, tai Henrikas Radauskas, nors jam jau penkiasdešimt aštuoneri, priklauso jauniausiems lietuvių poetams, kadangi jį skaitydamas nuolat patiri nelauktų atradimų ir jais žaviesi. Radausko pirmoji knyga Fontanas išėjo 1935 metais, bet didžioji kūrybos dalis gimė išeivijoje: Strėlė danguje išleista 1950, Žiemos daina – 1955, vėliausias rinkinys, Žaibai ir vėjai, 1965 metais rinktinėje Eilėraščiai. Tačiau jo poezijos šiuolaikiškumas priklauso ne nuo publikacijų datų, o nuo pačios kūrybos prigimties.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Radauskas – modernistas
Kristina Gudonytė. Aš ir kitas mano aš: ir menininkas gali būti laimingas
Kristina Gudonytė – įvairiapusė asmenybė – aktorė, režisierė, scenaristė, dailininkė, rašytoja, žavinti gebėjimu „nepamesti“ meno visumos, kiekvienoje jo srityje atskleidžianti vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Visų pirma, ji – knygos, teatro žmogus, arba tiesiog menininkė, vis dar tikinti, kad menas neturi ribų.
Skaityti toliau: Kristina Gudonytė. Aš ir kitas mano aš: ir menininkas gali būti laimingas
Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos
Nors gyvenimas atseikėjo septynis dešimtmečius, vakarais užgula nuovargis, priblėsta kūrybinė energija, akys nebepriima teksto, to vienintelio per daugelį metų darbo šaltinio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Jono Strielkūno kalba ir prisiminimai linksmi, gyvi. O jų tiek daug – atmintin įstrigusių skambių posakių, smagių ir nelabai džiugių nutikimų. Visas šis turtas, kaip ir daugybė apdovanojimų bei premijų (viena svariausių – Poezijos pavasario laureatas 1991 m., o naujausioji – literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradicinė Julijono Lindės-Dobilo premija), kurių skaičių jau pametė net pats poetas, yra tik priedas prie to, kas svarbiausia, – ant stalo gulinčio viso kūrybinio laikotarpio eilėraščių rinktinės dvitomio, sudaryto iš dvylikos poezijos knygų.
Skaityti toliau: Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos
Poetui Jonui Strielkūnui atminti
Dar viena skaudi netektis užtemdė lietuvių literatūros erdvę. Šį pasaulį paliko tradicinės, dainiškosios lietuvių poezijos kūrėjas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Strielkūnas. Skaityti toliau: Poetui Jonui Strielkūnui atminti
Netektis. Poetas Jonas Strielkūnas (1939 03 06–2010 05 09)
Lietuvos rašytojų sąjungą pasiekė skaudi žinia. Gegužės 9 d. mirė Nacionalinės premijos laureatas, poetas Jonas Strielkūnas.
J. Strielkūnas gimė 1939 m. Putauskuose, Vabalninko valsčiuje. 1957 m. baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. 1957–1960 m. dirbo Vabalninko laikraščių redakcijose, 1967–1978 m. laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. „Išbuvau „Literatūroje ir mene“ daugiau negu trisdešimt metų. Kaip pradėjau nuo 1967 metų pavasario, taip paskui – iki pensijos. […] O „Litmenio“ grožinės literatūros skyriaus vedėjo pareigos buvo geros jau vien dėl to, kad bendraudavau su visais to meto rašytojais. Pažinojau visus nuo vyriausio iki jauniausio – nuo Antano Miškinio, Albino Žukausko iki to laiko pradedančiųjų – tarkime, Edmondo Kelmicko“, – viename interviu yra sakęs poetas. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1958 m., daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Išleido 13 knygų, t arp kurių – „Raudoni šermukšniai“ (1966), „Vėjas rugiuos“ (1971), „Po tylinčiom žvaigždėm“ (1982), „Trečias brolis“ (1993), „Žirgo maudymas“ (1995), „Ligi dvyliktos“ (2003) ir kt. 1996 metais J. Strielkūnas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Poeto 70-mečio proga Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia dviejų tomų J. Strielkūno poezijos rinktinę „Lyrika“, kuri pirmadienį, planuota, pristatoma Rašytojų klube. Velionis pašarvotas Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje Vilniuje, trečiadienį bus palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą
Su semiotikos profesoriumi Kęstučiu Nastopka apie reikšmes, literatūrą, kritiką, studentus ir kitokį gyvenimą kalbasi Antanas Šimkus.
Esate vienas žymiausių semiotikos specialistų Lietuvoje… Semiotika – tai mokslas, susijęs su reikšmėmis. Kas Jus paskatino jomis domėtis? Kaip atradote šią mokslo sritį?
Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą