Šiemet minime poeto Henriko Radausko 100-ąsias gimimo metines.
Skaitytojams siūlome literatūrologės Viktorijos Šeinos straipsnį „Henrikas Radauskas – miesto teatro svečias“.
Skaityti toliau: Viktorija Šeina. Henrikas Radauskas – miesto teatro svečias
Kai kurie lietuvių kalbos klausimai pastaruoju metu sukėlė tikrą emocijų audrą tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Kalbos gynėjai ir priešininkai aktyviai diskutuoja, ginčijasi, netgi plūstasi, mėgindami įrodyti tiesą, rasti atsakymą į, rodosi, amžiną klausimą: kiek lietuvių kalba gali pasiduoti išoriniams poveikiams, kad neprarastų savitumo? Kokia šiandien tarmių padėtis, ar mūsų vaikai dar gerbia lietuvių kalbą, jei jų galvose ir kasdieniame gyvenime įsišaknija anglų kalba? Koks yra „šveplų“ trumpųjų žinučių fenomenas?
Į šias kalbos problemas galima pažvelgti kalbos vartotojo ir kalbininko žvilgsniu. Todėl mintimis apie lietuvių kalbos padėtį dalijasi dr. Rita Miliūnaitė, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. „Kokie būsim mes patys, tokia bus ir lietuvių kalba“ (I-II)
Pastaraisiais metais lietuviškajame internete kaip niekad gausu diskusijų įvairiais kalbos klausimais. Dažniausia priežastis joms kilti ar jas sukelti – interneto portaluose skelbiami straipsniai arba interviu (kai kada perkeliami iš spausdintinės ar sakytinės žiniasklaidos) ir juos lydintys skaitytojų komentarai. Straipsniai paprastai atspindi kalbos politikos ir vartosenos aktualijas, o kartais koks ne kalbos specialistas išdėsto požiūrį į jam rūpimus kalbos dalykus ir paties patirtus kalbos vartojimo sunkumus.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Interneto komentuotojų nuostatos dėl lietuvių kalbos priežiūros
Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje įvyko Henriko Radausko šimtųjų gimimo metinių minėjimas. Jame dalyvavo mokytojų ir mokinių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.
Skaityti toliau: Seminaras – kūrybinė laboratorija „Henrikas Radauskas – „neprijaukinamas kaip katės“
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba), Obllitas (ar Oblitas) Kaune 1950–1953 metais ir Gorlitas (pirmieji skiemenys žymėjo sritį ir miestą rusų kalba) ten pat, Klaipėdos ir Šiaulių skyriai, slaptai – karo cenzūra, specialus tarnybinio pašto skyrius. Sovietinių respublikų Glavlitai buvo sąjunginio Glavlito padaliniai. Šios instancijos varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis: kontroliavo spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrino naudojimąsi užsienio leidiniais, skaitė laiškus ir t. t.
Skaityti toliau: Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje