Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

Škėmai – šimtas… Gražus fonetinis sąskambis, skatinantis apmąstymus apie indoeuropiečių kalbinės šeimos šateminę liniją. Šata sanskrito kalba – šimtas (lotyniškoji linija – kentuminė, jos liekana lietuvių kalbos baltoje drobulėje – centas), tai simbolinis gyvenimo pilnatvės ir laimės skaičius. Vedų arijai prašydavo iš dievų kaip tik tokios, „apvalios“, laimės: gyventi šimtą metų, susilaukti šimto sūnų, turėti šimtą karvių. Po viso to dar būtinai patekti į rojų ir jame pasilikti visiems laikams. Deja, dabar tiek metų retai kas sulaukia, net patys įžymieji su šio skaičiaus pilnatve siejami tik juos prisimenant ir minint jų darbus.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

Donata Mitaitė. Viskas gerai, gražiausioji markize…

Mūsų kritikai jau ne kartą yra sakę, kad šiandieninė lietuvių poezija įdomesnė nei proza. Panašiai kalba ir rusai, o kai kas iš jų netgi teigia, jog rusų poezija dabar išgyvena savo briliantinį amžių. Nesiimu spręsti, ar tai tiesa, tačiau bent kol kas didžiulių poezijos knygų tiražų, kurie daugiau pasako apie visuomenės būklę nei apie eilėraščių kokybę, laikas yra praėjęs. Kaip tą gerą poeziją reflektuoja literatūros kritika?
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Viskas gerai, gražiausioji markize…

Dainius Razauskas. Kas ardo pasaulio vidurį?

Liudviko Giedraičio pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoju, „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijos Bendrųjų kultūros klausimų ir mitologijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi. Pokalbis publikuotas žurnale „Liaudies kultūra“.
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Kas ardo pasaulio vidurį?

Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Paskutinis Senųjų vakaras. Nekasdieniškai ryškiai apšviesta Gedimino aikštė, katedra, varpinė, sniegas… Neįprastu laiku – puse valandos anksčiau – skamba varpai. Šį kartą jie palydi Paveikslų galerijon virtinę vilniečių, kurie kelias likusias metų valandas praleis muzikos draugijoje“ (1). Šiandien ypač krinta į akis fragmento dvilypumas: „Gedimino aikštė“, „Paveikslų galerija“, bet – ir „katedra“, „varpinė“, „varpai“. Tiesa, „Paveikslų galerija“ rašoma didžiąja raide, o „katedra“ – mažąja, bet tikrieji pavadinimai nepamiršti. Ko gero, tai būdingas to laiko kultūros bruožas: parašomi sovietinės ideologijos reikalavimus atitinkantys žodžiai, tačiau prisimenami ir tikrieji, o privalomieji vis akivaizdžiau lieka tik dekoracija.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. 1968-ieji. Prasmės intarpai sovietinėje beprasmybėje

Kalbininkas Aldonas Pupkis: „Išnykti kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis“

Pastaruoju metu girdėti įvairių dabartinės lietuvių kalbos padėties vertinimų. Vieni sako, jog ji – susinama, menkinama, tampa interneto folkloro auka, kiti – priešingai – teigia, kad ji pernelyg konservatyvi kaip, tarkime, albanų ar suomių, kuriose tarptautinių žodžių nėra, jie pakeičiami tautiniais naujadarais.
Skaityti toliau: Kalbininkas Aldonas Pupkis: „Išnykti kalbai pavojaus nebėra, nebent emigruotų didžioji tautos dalis“

Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)

Keičiantis visuomenei, keičiasi lituanistikos uždaviniai ir prioritetai. Orientyru tampa moderni lietuvybė. Ypatingas dėmesys skirtinas humanitariniam asmenybės ugdymui. Apie tai planuojama kalbėti konferencijoje „Lituanistika mokykloje. Ką keisti, ką išsaugoti?“
Skaityti toliau: Lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ (Informacija)