Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

210 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo.
Motiejaus Valančiaus didaktinė proza įdomi ir šiandien – juk čia atveriamos durys į „dingusį“ pasaulį – XIX a. vidurio Lietuvos kaimą. Pravėrę šias duris, ryškiausiai pamatome… vaikus! Jų siluetai – patys įsimintiniausi, charakteristikos – spalvingiausios. Antai „labai guvus, šarpus, pašankus ir linksmas“1 Mikė melagėlis, štai Prancė paukštvanagėlis – „drąsiai galėjo statyti aną į kanapes už baidyklę“2, o šit geroji Onelė – „vienoj valandoj negali jos gerumo apsakyti“3 – ir dar daugybė kitų… Vaiką kaimietį randame pavaizduotą visuose keturiuose beletristiniuose veikaluose – Vaikų knygelėje (1868), Paaugusių žmonių knygelėje (1868), Palangos Juzėje (1869), Pasakojime Antano Tretininko (1891). „Valančius stovi pačiame mūsų prozos aukštupyje“4 (koks prasmingas šis žodis!). Drauge Valančiaus proza – ir lietuvių vaikų literatūros aukštupys, gera žodžio, skirto vaikams, pradžia.
Skaityti toliau: Džiuljeta Maskuliūnienė. Iš stebuklingosios vyskupo Motiejaus Valančiaus kišenės

Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?

Mintys apie lietuvių kalbą, kurios buvo išskleistos 2011 m. vasario 24 dienos lrytas.lt daugiažodžiu pavadinimu „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius: kokia oficialioji lietuvių kalbos ideologija?“, nėra nei naujos, nei originalios. Problema yra šiek tiek gilesnė nei projektiniai įsipareigojimai. Projektai nurodo minties kryptį – deja. Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie lietuvių kalbą: ar ji galėtų būti ir elitinė?