Mėnuo: gegužės 2011

2010 metų pabaigoje šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, mūsų kultūros paveldo dalis – sutartinės – buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai žinia ne tik pasauliui, bet ir mums patiems: sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.
Tačiau ką mes patys žinome apie sutartines, jų išskirtinumą, prasmę tradicinės bendruomenės ir žmogaus gyvenime, sutartinių paveldą bei naujas tradicijas, gimstančias čia ir dabar? Artėjančio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ proga apie tai kalbiname etnomuzikologę, sutartinių giedotojų grupės „Trys keturiose“ vadovę, kuri buvo ir viena iš sutartinių nominacinės bylos UNESCO rengėjų, Daivą Vyčinienę.

Skaityti toliau: Daiva Vyčinienė. Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

Gegužės 11 d. atsisveikinome su Petronėle Česnulevičiūte (1925–2011) –­ daugiabriaune kultūros asmenybe, literatūros, teatro tyrinėtoja, docente, pedagoge. Perlojos, savo gimtojo krašto, Garbės pilietė. Kilusi iš stiprios, ambicingos dzūkų genties, paveldėjusi tvirtas šeimos tradicijas, joms sąmoningai įsipareigojusi.
Skaityti toliau: In memoriam. Suvis grįžusi į savo Perloją (Petronėlė Česnulevičiūtė)

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.
Skaityti toliau: Regina Koženiauskienė. J. Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!“

Kitos erdvės problema

Būtinoji paantraštė, gal bent iš dalies aiškinanti mintį, kad didelio kūrėjo lemties metafizika ima skleistis ne nuo gimimo, o nuo mirties. M. K. Čiurlionio lemtis vis dar skleidžiasi.
Pranešimo tema paprasta, bet vis dar neišsemiama, nors žinome, kiek jau semta, kiek darbų parašyta, kiek tyrimų atlikta. Kalbėta ir apie Kazį Bradūną, ir apie Salomėją Nėrį, ir apie Janiną Degutytę. Mąstyta ir apie Čiurlionio poveikį lietuvių literatūrai, XX a. pradžiai, modernėjimui. Atrodo, kad esminiai literatūriniai didžiojo menininko atgarsiai suregistruoti. Bet kartu atrodo, kad esame tuščioje vietoje. Čiurlionio fenomenas viską sugeria, o sugerdamas šviesą naujai išspinduliuoja. Vis kitaip nušvisdamas, jis pritraukia ir naujų žvilgsnių, atveria kitų perspektyvų. Kitos erdvės problema yra ir kita perspektyva. Atrodo, kad tik žvelgiant iš šios perspektyvos galima geriau suvokti, kodėl jo palikimas yra toks gilus, tiek daug aprėpiantis.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir literatūra