Viktorija Daujotytė. Kas būtų žmonija be žmonių. Česlovo Milošo 100-mečiui

„Ir žiūriu į plaukiančią minią, – / Ir ieškau žmogaus žmonėse“ – šis Vinco Mykolaičio-Putino „Parafrazių“, parašytų 1957-aisiais, vaizdas-mintis pirmiausia iškilo mąstant apie Czesławą Miłoszą jo šimtmečio akivaizdoje, apie autoritetus, kurių šiandien pasigendame. Po Antrojo pasaulinio karo, sunkių jo padarinių Lietuvai ir Rytų Europai, po stingdančių pokario situacijų, kūrybą vertusių mechaniniu, klišiniu rašymu, Putinas bando keltis, ieško „žmogaus žmonėse“. Išsprūsta iš ideologinių varžtų. Vėlyvąja kūryba pasiekia dar vieną savo viršūnę.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kas būtų žmonija be žmonių. Česlovo Milošo 100-mečiui

Vaiva Narušienė. Toks savas Miłoszas: lietuviškieji Milošo kontekstai

Milošui Lietuva visuomet buvo sava: jam iki paskutiniųjų dienų rūpėjo jos  politinė situacija, kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, kuriame jis stengėsi dalyvauti, pasisakydamas jam rūpimais Lietuvos istorijos ir kultūros klausimais, taip pat kreipdamas lenkų ir lietuvių santykius tolerancijos linkme.
Skaityti toliau: Vaiva Narušienė. Toks savas Miłoszas: lietuviškieji Milošo kontekstai

Aldona Ruseckaitė. Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis…

Ištiko didelis muziejinis džiaugsmas. Paskutiniąją gegužės dieną iš Vilniaus atvyko viešnia – Irena Raugalaitė, atvežė nemažą paketą – dovaną jaunojo poeto Vytauto Mačernio jau nebe jaunam 90-mečio jubiliejui. Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d., žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas 24-uosius metus, tad ir liko amžinai jaunas. Mieloji viešnia pildė Bronės Vildžiūnaitės prašymą –­­ perduoti muziejui dalį V. Ma­černio archyvo.
Skaityti toliau: Aldona Ruseckaitė. Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis…