Mėnuo: sausio 2012

Kambaryje trumpam pasilieku vienas. Kol poetė ruošia arbatą, apžiūriu jos darbo stalą: pieštukinė, kurioje lapelis su užrašu „Nedaryti klaidų – tai pripažinti tas, kurias jau padarei“, anūkių nuotraukos, Marijos Cvetajevos knyga, pirminiai vertimų variantai. Vėliau Ramutė Skučaitė pasakys, kad ši rusų poetė – svarbi, gal ir svarbiausia, lemtinga.
Skaityti toliau: Ramutė Skučaitė: „Kiekvienas eilėraštis man yra atskiras pasaulis“

Šią vasarą penkiasdešimtmetį švęsiantis Darius Kuolys po beveik dvidešimties metų pertraukos grįžo į Vilniaus universitetą dėstyti literatūros istorijos.

Peržvelgusi gerai Lietuvoje žinomo pašnekovo išdėstytas mintis, žurnalistė nutarė, kad bet kokie intarpai beprasmiškai žalotų tekstą ir stabdytų jo sklandžią tėkmę. Tad verčiau leiskime Dariui Kuoliui, šiuo metu – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentui, savo istoriją pasakoti pačiam.
Skaityti toliau: Darius Kuolys: „Be tradicijos humanitaras tampa nepatikimas“

Vienas iš šešių 2011-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – rašytojas Henrikas Algis Čigriejus, ne pirmąkart Rašytojų sąjungos Valdybos siūlytas šiai premijai. „Už donelaitišką gyvenimo refleksiją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę“ – šįkart prasmingai įvertinta ne tik poeto ir novelisto kūryba, bet ir gyvenimiška pozicija.

 

Išleidęs nemažai poezijos rinkinių (pirmasis – „Metų šviesos“, 1971), baigiantis XX-ajam amžiui H. A. Čigriejus prabilo ir kaip novelistas. 2011-aisiais išleistas penktasis novelių rinkinys „Ir parnešė apynio kvapą“. Rašytojas jau yra pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą – A. Miškinio, Jotvingių premiją, Poezijos pavasario laureato vardą ir kt.
Skaityti toliau: Henrikas Algis Čigriejus: „Rašyti lemta ne dėl apdovanojimų“

Homo ludens, lietuviškasis Beckettas, pirmasis absurdistas, pirmasis postmodernistas, stereotipų ir mitų griovėjas. Tai vis Kostui Ostrauskui skirti apibūdinimai, kurių nė vienas nenusako tikrosios jo kūrybos ir darbų svarbos bei poveikio lietuvių kultūrai.
Skaityti toliau: Kostui Ostrauskui atminti

Maironio lietuvių literatūros muziejuje pernai lapkritį vyko Juozo Grušo 110-ųjų gimimo metinių minėjimas „Juozas Grušas: be mūsų ir tarp mūsų“. Minėjime dalyvavę rašytojai Laimonas Inis, Robertas Keturakis, Vytautas Martinkus, Algimantas Mikuta prisiminė garbiojo rašytojo talentą, įgimtą dvasios aristokrato laikyseną, pagarbų požiūrį į savo artimą ir į pasaulį, apie J. Grušo nuopelnus lietuvių kultūrai ir literatūrai kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, rašytojo sukurto vienintelio, tokio šiuolaikiško, tarsi būtų rašytas šiandien, romano „Karjeristai“ fragmentus skaitė aktorė Vilija Grigaitytė, o novelės „Anupras nukrito iš aukštybių“ ištraukas priminė aktorė Kristina Kazakevičiūtė. Vakare skambėjo J. Grušo pamėgtų kompozitorių Fryderyko Chopino ir M. K. Čiurlionio muzika, kurią atliko pianistas Darius Kudirka. Jaukus pasibuvimas šalia dramaturgo šeimos narių ir jo plunksnos brolių paskatino pamąstyti apie tai, kokie esame mes – be Lietuvos ir Kauno rašytojų patriarchu daugelį metų buvusio, aukščiausias moralines nuostatas puoselėjusio ir jomis dosniai besidalijusio žmogaus.
Skaityti toliau: Nijolė Mejerienė. Ketvirtis amžiaus be Juozo Grušo

Mūsų ateitis – mūsų vaikai. Jie – būsimieji mokslininkai, pedagogai, menininkai, architektai, gydytojai, verslininkai. Norisi tikėti, kad jie kurs šviesesnę, turtingesnę ir teisingesnę valstybę. Sau, savo tėvams ir savo vaikams. O ar mes juos auklėjame Lietuvos kūrėjais? Kokiais pavyzdžiais gyvena šiandien mūsų ateitis? Apie tai – Rimvydo Stankevičiaus pokalbis su viena mylimiausių vaikų poečių Violeta Palčinskaite.
Skaityti toliau: Violeta Palčinskaitė. Neatimkite iš vaikų pasakos

Metams baigiantis labai norisi Lietuvos padangėje įžvelgti ir kone du dešimtmečius besitęsiančio „stovinčio laiko“ išsijudinimo ženklų. Apie lietuvių tautą ir jos moralinių vertybių skalę, apie būtinybę permąstyti Lietuvos praeitį ir vis atidėliojamą pareigą pagaliau imti kurti jos ateitį kalbame su lietuvių literatūros klasiku, tautinę savigarbą ir Tėvynės meilę nuo gilaus sovietmečio žadinančiu poetu Marcelijumi MARTINAIČIU.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis: Nebijau gyventi Lietuvoje

Poetai, anot Boriso Pasternako, būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.
Nepriklausomybės epochoje daugeliui atrodė, jog Maironis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Pradedantis autorius, apsilankęs anuomet pas Maironį, tirpte tirpo iš nedrąsumo: „Prieš mane didžiausias Lietuvos poetas!“ Tačiau savo vizito aprašymą jis vis dėlto pribarstė komiškų detalių (pirmieji Maironio žodžiai buvę: „Jeigu aukų, tai neduodu“). Ir ne kas kitas, o tas pats pradedantis autorius, — vėliau virtęs labai maironišku, — rėžė spaudoje: „Paseno ir Maironis, ir Maironio laikų idėjos“.
Skaityti toliau: Tomas Venclova. Laimei, Maironis