Antanas Salys gimė Kretingos rajone (1902 m. liepos 21 d. Reketėje – 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV), Reketėje, lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Jau būdamas Telšių gimnazijoje šeštos klasės mokinys Salys tvirtai nusprendė ateityje studijuoti lietuvių kalbą. Tokį jo apsisprendimą nulėmė lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis, kuris savo mokiniams aiškino, kad „ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos – kaip žmonės šneka“. 1923- 25 m. jis studijavo Kauno universitete, o 1925-29 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitetuose. Po studijų dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1941-44 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir ten dėstė Tiubingeno bei Pensilvanijos universitetuose slavistikos ir baltistikos dalykus.
Skaityti toliau: Antanui Saliui – 110
Mėnuo: liepos 2012
Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai
Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Maironio skaitymo fragmentai
Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami
Eilėraščių knygelė, autorė jau nelietuviška pavarde, gyvena toli, remta vyro giminių. Elementarūs, elementariai sueiliuoti kalbėjimai apie meilę, vaikystę, kito krašto, kuriame, atrodo, neblogai klojasi, įspūdžius. Kaip sunku apibūdinti tą elementarų eiliavimą, būtinai rimuotų eilučių mechaninį ritmą; lyg koks menkas aptvarėlis, leista eiti tik nuo vieno eilutės galo iki kito. Ir vis vien viltis, kad rašo poeziją, noras, kad kas pamatytų, paskaitytų. Daug rašybos klaidų toj knygelėj, bet jos neatrodo svarbios. Svarbus tik noras pasipasakoti, pasisakyti apie save, savo gyvenimą. Yra tokia eiliuota galimybė, iškilusi iš pačios kalbos, iš pasidainavimų, pasierzinimų ir paliūdėjimų, iš laiškų, kol jie dar buvo gyvi. Žinome, kad riba tarp nepoezijos ir jau poezijos neaiški, slidi, kad užtenka tik kryptelėjimo į vieną ar kitą pusę. Juk ir poezija kartais tik pasakoja gyvenimą, lyg ir nieko kito nesiekdama. Tiesą sakant, o kas galėtų būti daugiau. „Papasakoti gyvenimą“ – yra toks Justino Marcinkevičiaus eilėraštis. Pasakojimas eilėraščiu – sunku, bet įmanoma. Kol nesukomplikuojame pasakojimo turinio, kol nepereiname į pasakojimo teoriją, skiriančią tautosakos ir literatūros žanrą, labiau siejamą tik su šnekamąja kalba. Žvelgiant bendriau, pasakojimo šaknys slypi pačiame gyvenime, kintančios jo formos keičia ir pasakojimo formas.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kaip pasakojame; kaip esame pasakojami
Valentinas Stundys: švietimo praktikoje yra painiavos ir blaškymosi
Valentinas Stundys nuo 2008 m. yra Seimo narys. Šiuo metu jis vadovauja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Tai jam nėra pirmas susidūrimas su švietimu. Prieš pasukdamas į politiką, V. Stundys dirbo mokytoju Molėtų rajono Videniškių vidurinėje mokykloje. Be to, jo žmona taip pat yra pedagogė – Molėtų gimnazijoje moko vaikus anglų kalbos.
Skaityti toliau: Valentinas Stundys: švietimo praktikoje yra painiavos ir blaškymosi
Dainora Eigminienė: lyderystė – tai gyvenimo būdas
Beveik 30 metų Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros pamokas 9-12 klasių mokiniams kasdien vedanti Dainora Eigminienė – ne tik energija trykštanti mokytoja ekspertė, bet ir aktyvi visuomenės veikėja. Jos teigimu, lyderiu gali bandyti tapti kiekvienas žmogus. O kiekvienas mokytojas netgi privalo to siekti.
Skaityti toliau: Dainora Eigminienė: lyderystė – tai gyvenimo būdas