Žodžių reikšmėms ir vartojimui parodyti „Lietuvių kalbos žodyne“ (1941–2002) greta šnekamosios kalbos pateikiama sakinių ir iš literatūros kūrinių: ne vien iš prozos, bet ir poezijos. Tarp poetų eilių jame randame ir Maironio žodžių. Jubiliejinių metų proga pažvelkime, kuo lietuviškų žodžių vartoseną yra papildęs tautos atgimimo dainius.
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Maironio balsai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“
Kaip dalis virtualaus Maironio archyvo, specialiai buvo sukurtas dokumentinis filmas, kuriame parodomas visas poeto butas bei jame esantys autentiški daiktai. Filmas sukurtas panaudojant išlikusią filmuotą medžiagą bei fotografijas.
„Lietuvos politinės minties paveldas“ – tai politikos teorijos katedros organizuojamas seminarų ciklas. Prof. Jūratės Baranovos pranešimas „Lietuvių literatūros postmodernizmas“. Kalba apie S.Parulskio, J.Ivanauskaitės ir užsienio autorių kūrybą.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Lietuvių literatūros postmodernizmas
Besibaigiant vasarai ir artėjant mokslo metams daugybės įstojusiųjų į humanitarines specialybes giminės ir pažįstami klausia: na, pasakyk man, kas gi iš tavęs bus? (Klausiama numanant, jog žinia, kas bus – diplomuotas bedarbis). Klausimas nemalonus, atsakymas – nelengvas, tad dar mėnesiui nepraėjus jaunuoliai ir jaunuolės šį klausimą su šiokiu tokiu palengvėjimu peradresuos dėstytojams. O šie, kaip visuomet, susinervins…
Skaityti toliau: Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą
Vieno iškiliausių Lietuvos poetų, įprasminusio lietuvių tautos dvasinę ir istorinę patirtį, ypač jautriai aprašiusio žmogaus ir tautos likimą – Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirta virtuali paroda „Maironis: Išliksiu aš gyvas…“ atspindi ir papildo kilnojamąją parodą „Pavasario balsai“, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtą dalyvaujant 2012 m. vykdomoje Valstybinėje Maironio metų programoje.
Skaityti toliau: Virtuali paroda „Išliksiu aš gyvas…“, skirta Maironio 150-osioms gimimo metinėms
Straipsnį pradėsiu Mikalojaus Daukšos Postilės prakalboje įrašytais žodžiais, kuriuos kaip maldą kartojome, kai išlikti buvo sunku, kai nepalankiausiomis sąlygomis reikėjo saugoti savo kalbą, kurti literatūrą, iš paskutinių jėgų atsilaikyti prieš klastingiausią prievartą. Štai ji, toji mūsų malda: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“ (trečiasis vertimas, paskelbtas 1939 m. Versta J. Balčikonio. M. Daukša. Postilės prakalbos. Vilnius, „Mintis“, 1990, p. 33–34).
Skaityti toliau: Aldona Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė