Mėnuo: gruodžio 2012

Vinco Kėvės kūryba turėjo ir turi visuotinybės ir išliekamumo žymę. Jei kiti to meto lietuvių rašytojai aprašinėjo valstiečių buitį (kaip Žemaitė), tai neoromantikas Krėvė perteikė žmonių būtį, jų dvasios dvelksmą, kūrė drąsius herojiškus personažus, kaip antai Šarūną, Skirgailą, bajoraitį Šviedrį ir kitus. Anuomet rašytojo kūriniai ugdė beatgimstančios tautos savimonę ir savigarbą. O tuomet Lietuvos tauta susidėjo iš valstiečių, sulenkėjusių bajorų, surusėjusių ir suvokietėjusių inteligentų, Gal dėl to jaunoji tų laikų karta Lietuvoje ir studijuojanti Maskvoje skaitė dramą „Šarūną“ ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, panašiai, kaip dabar skaitomi vadinamieji bestseleriai.
Skaityti toliau: Vladas Turčinavičius. Žmogus ir tautos laisvė – svarbiausioji Krėvės vertybė

Williamo Faulknerio gimtadieniui (1897-1962) interviu, išspausdintas „The Paris Review“ 1956 m. Aktualus ir šiandien.
,,Ekonominės laisvės rašytojui nereikia. Jam reikia tik pieštuko ir trupučio popieriaus. Nemačiau, kad būtų parašyta kas nors įdomaus, sutikus priimti piniginę dovaną. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis pernelyg užsiėmęs rašymu. O jei yra ne pirmarūšis rašytojas, tada save apgaudinėja sakydamas, kad pritrūko laiko ar ekonominės laisvės. Gerą meną gali sukurti vagys, butlegeriai ar arkliavagiai. Žmonės paprastai bijo sužinoti, kiek vargo ir skurdo gali pakelti. Bijo sužinoti, kokie jie ištvermingi. Gero rašytojo nesunaikins niekas. Vienintelis dalykas, galintis gerą rašytoją įveikti, yra mirtis.“
Skaityti toliau: Williamas Faulkneris. Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi

Istorija, kurios daugelis vyresniųjų mokėsi – priimdami ar atmesdami – iš vienintelio vadovėlio, dabar tarsi ne tik susiskaido, išsišakoja, bet neretai ir išskysta, praranda ašį, apibrėžtus kontūrus. Kartais istorija regima kaip faktų sangrūda, kartais – kaip interpretacijų, viena kitą paneigiančių,  sumaištis… Kokia situacija mokykloje, kurioje mūsų visuomenės nariai įgyja savos istorijos matymo, priėmimo, kūrimo instrumentus? Kaip šiandien istorija yra pateikiama ir kaip turi būti pateikiama mokiniams (o kartu – ir visai visuomenei)? Ar mokytojas privalo sekti griežtai jam nužymėtais riboženkliais, ar yra laisvas perteikti savąjį istorijos regėjimą?
Skaityti toliau: Kas kurs Lietuvos istorinį pasakojimą?

Sveikindami su aukščiausiu Lietuvos kultūros asmenybėms skirtu įvertinimu, apie kelius, atvedusius į mokslo ir pripažinimo viršukalnes, kalbamės su vienu iš šešių šiųmetinių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – semiotiku, literatūros kritiku, paties Napoleono įsteigto „Akademinių palmių“ ordino kavalieriumi Kęstučiu NASTOPKA.
Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka – pasaulinio garso „paukščių kalbos“ specialistas

Kada 1992 m. viename interviu Justinas Marcinkevičius buvo paklaustas, kurį gyvenimo etapą jam norėtųsi pakeisti ar net išbraukti, poetas atsakė: „Turėčiau ką išbraukti savo biografijoje, jei tai būtų galima. Tai būtų mano ankstyvosios kūrybos laikotarpis, pirmasis eilėraščių rinkinys „Prašau žodžio“.
Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas. Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris

Drąsi ir laisva Astridos Lindgren „Padaužų kaimo vaikų“ pasakotoja Lisa su savo draugėmis turi sutartinį ženklą. Tereikia žybteli tris kartus žibintuvėliu, ir visi žino, kad tai reiškia: „Tučtuojau ateikit! Turiu kai ką pasakyti!“ Kaip būtų smagu, jei kiekvienas skaitytojas turėtų kokį ženklą, kuriuo praneštų, kad turi ką pasakyti apie perskaitytą knygą, apie jos veikėjus, temą, nagrinėtas problemas ar tiesiog teksto sukeltą įspūdį. Neturiu tokio sutartinio ženklo, bet vaikų mėgstamos rašytojos Astridos Lindgren 105-osios gimimo metinės gali tokiu tapti kiekvienam, kuris nori pasidalinti mintimis apie jos kurtas knygas.
Skaityti toliau: Aldona Kruševičiūtė. Astridos Lindgren kūrybos pamokos

Šių metų rugsėjo 16 d. buvo 145-osios Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) gimimo metinės. Prisimenant šią nors ir nelabai apvalią datą norisi aptarti kai kuriuos iki šiol literatūros istorikų neminėtus rašytojos gyvenimo faktus. Naujų duomenų pateikia gausūs laiškai Jurgiui Šauliui, kurių originalai saugomi Pensilvanijos universiteto bibliotekoje (JAV), o kopijas Kazys Pemkus yra padovanojęs Klaipėdos universiteto bibliotekai. Susipažinus su šiais laiškais galima teigti, kad J. Šaulys buvo svarbiausias žmogus Sofijos gyvenime; laiškuose vyraujančios temos – jųdviejų draugystės ir meilės istorija, rašytojos tapatumo raida, jos kūrinių redagavimas, kasdienybės atspindžiai. Daugiausia dėmesio šiame straipsnyje skiriama jausmų temai, nes ir pati rašytoja teigė: „Atimti motriškai meili tei užmušti ją verčiau“ (1902. VIII. 18)*.
Skaityti toliau: Roma Bončkutė. Meškikė ir jos vyrai

Konferencija Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Autoriaus kūryba ne atspindi epochą, bet ją „išspindi“ – žodžiais ir turiniu žaidė pirmąjį pranešimą konferencijoje Maironis ir jo epocha (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2012-11-15–16) skaičiusi Viktorija Daujotytė. Maironis mums vertingas taip „drungnai, teoriškai“ – asimetriško santykio su lietuvių lyrikos klasiku neslėpė Marijus Šidlauskas. Ir nors visus metus netyla kalbos apie visų humanitarų kone prievolę aktualizuoti Maironį, „pritraukti“ jį prie mūsų epochos neištraukiant iš savosios, regisi, kad ir mokslininkams reikia suvokti, kaip prie jo prieiti ir atrakinti ne profaniškai, bet ir be egzaltacijos – gal nesupyksite – moksliškai. Tarp lietuvių rašytojų, kurie galėtų prilygti Shakespeare‘ui ar Cervantesui savo ištirtumo apimtimis – žinoma, turint omenyje mokslo darbuotojų skaičių vienam kvadratiniam metrui – pirmose gretose tikrai rikiuotųsi Jonas Mačiulis-Maironis. Dar 1913 m., kai besiformuojančios nepriklausomos Lietuvos kultūros darbuotojai šventė Maironio darbo metų 25-ąjį jubiliejų, prasidėjo nenutrūkstančios maironistikos studijos. Ar galime pasakyti ką nors naujo, originalaus apie tautos dainių? Ar jį minime, nes turime minėti, o kalbame, nes reikia kalbėti? Turbūt šį klausimą ir aktualizavo Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta pranešimų lavina.
Skaityti toliau: Aistė Kučinskienė. Kas naujo, Maironi?

„Bernardinai.lt”, tęsdami „Tapatumo puoselėjimas skirtybių pasaulyje“ projektą, šįkart pristato kalbininko ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano Antano Smetonos įžvalgas apie kalbos ir tapatybės santykį globalizmo ir kosmopolitizmo įtakoje.  Skelbiame dr.A.Smetonos, Lituanistų sambūrio valdybos nario, pokalbį su Dalia Rauktyte.
Skaityti toliau: Antanas Smetona: „Kalba praranda namus“

Taip skambiai Simoną Daukantą (1793–1864) pavadino tikrai ne šio straipsnio autorius. „Iš seno mylimas, mūsų Herodotas“, – skaitydamas S. Daukanto kūrinius ir jais žavėdamasis tarė jo amžininkas, iškilus kultūrininkas, publicistas, kalbininkas Mikalojus Akelaitis, trumpa fraze nusakydamas didžiojo tautos istoriko gyvenimo kelią.
Skaityti toliau: Linas Kojala. Simonas Daukantas – lietuvių tautos Herodotas