Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Tarmė – nekintantis, stabilus, įgimtas, su krauju gaunamas ankščiausias kalbinis įgūdis. Archajinis palikimas nekinta laike, yra griežtai „pririštas” prie vietos ir joje gyvenančių žmonių – taip sukuriamas uždaras arealas, bendruomenė, kalbanti tik jai suprantama specifine kalba.

Skaityti toliau: Jurgos Juodytės videoperformansas „Tarmė“

Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

XX a. amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo susidomėjimas kraštotyra, pradėta rengti tautosakos rinkimo ekspedicijas, pasidainavimų vakarus, liaudies šokių vakarėlius, ėmė burtis folkloro ansambliai. Galima įsivaizduoti, kad šis sąjūdis kilo dėl to, kad tradicijos „persikraustė“ į miestus.  Bet gal viskas klostėsi sudėtingiau? Kodėl miestiečiai susidomėjo kaimo gyvenimu, studentai važiavo į tautosakos rinkimo ekspedicijas, valandų valandas bendravo su lėtai kalbančiais, daug ko neprisimenančiais senukais arba rinkosi Vilniaus universiteto kavinėje ir pagal kaimišką muziką šoko seniai nemadingus šokius, kurių nešoko jų tėvai? Kodėl jie, būdami visai jauni, elgėsi lyg kokie pagyvenę žmonės?
Skaityti toliau: Austė Nakienė. Miesto folkloro sąjūdis. Išeivių iš kaimo tapatybės paieškos

Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Šiandien jau nebestebina, kad dauguma moksleivių, nemažai ir darželinukų kuo puikiausiai kalba viena ar daugiau užsienio kalbų, ištisas valandas praleidžia ne bendraudami su bendraamžiais, o šiuolaikinių technologijų draugijoje, neretai geriau už suaugusiuosius išmano visas technologijų valdymo ir naudojimo subtilybes. Rezultatas – auga nauja, protingų ir kūrybingų žmonių karta. Deja, su apgailestavimu tenka pridurti – ir nelabai raštingų žmonių karta, mat dabartiniai jaunuoliai vis prasčiau vartoja savo gimtąją lietuvių kalbą.
Skaityti toliau: Nida Poderienė: „Lietuvių kalba turi rūpėti ne tik lietuvių kalbos mokytojams, bet ir kitų dalykų pedagogams“

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.   Claire Gol

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti.
Skaityti toliau: Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Tomas Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas

Prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, išleidęs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, sakė: Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės dainos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai…
Skaityti toliau: Tomas Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas

Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962), turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę, daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų, menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių, šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.

Skaityti toliau: Donatas Sauka.Taurus poezijos neturtas kryžkelėje tarp kaimo ir civilizacijos

Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Kalbant apie tokius lygiai tiek aukštos, kiek retos prabos kūrinius, kaip prieš dešimtmetį Anapilin iškeliavusio šviesaus atminimo rašytojo Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, galima cituoti tokius literatūros specialistus kaip Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Laimantas Jonušys, tvirtinančius, jog ši knyga – vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius, galima sakyti, kad „Tūla“ – rezignuojančios sovietmečio inteligentijos patirtis tobulai perteikiantis kūrinys, kad drauge jis – ir himnas Vilniui, kur su didžiule meile aprašomi kasdieniai senamiesčio valkatų keliai, dėmesio pakanka kiekvienam skersgatviui, kiekvienam grindinio akmeniui, galima gėrėtis romane ištirpusia poezija, aistringai išrašyta meilės linija, stilistiniu rašytojo virtuoziškumu…
Skaityti toliau: Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Marcelijui Martinaičiui atminti

***
O toj tyloj ir man yra kažkas,
kažkas iš to, ką žemėn kas.

Į savo dangų jau žiūriu žemyn,
ką bitės parneša su medumi,–

kas ne mirtis, ne saulė, ne aušra,
kažkas toksai, kurio nėra,

kam žodžių nėr,
kas vien tiktai klausa –
negirdima, mano slapta dvasia,

kur gailis tų, kurie manęs gailės
kas pelenuos, kas visada tylės.
Marcelijus Martinaitis

Séparateur4 Skaityti toliau: Marcelijui Martinaičiui atminti