Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.
Mėnuo: liepos 2013
Dainius Razauskas. Lietuvių Dievas
Dainiaus Razausko, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotojo, pranešimas „Lietuvių Dievas“, skaitytas Antrojoje nacionalinėje religijotyrininkų draugijos konferencijoje „Tarpdisciplininiai religijų tyrimai Lietuvoje: problemos ir perspektyvos“.
Vidinė Aido Marčėno Lietuva
Iki šiol vien grynajam poezijos žanrui atstovavęs visuotinai pripažintas lietuvių poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas ką tik išėjusioje savo eseistikos knygoje „Sakiniai“ šalia kitų imasi ir visuomenės kritiko vaidmens. Ta proga su poetu Rimvydas Stankevičius kalbasi apie Lietuvą. Tą, kuriai rašomi eilėraščiai, ir tą, kurioje tenka gyventi.
Skaityti toliau: Vidinė Aido Marčėno Lietuva
Gintaras Lazdynas. Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga
Šiemet sueina dvidešimt metų nuo tos dienos, kai lietuvių literatūroje ir apskritai visos tautos gyvenime turėjo įvykti milžiniškas lūžis. Apie jį Sigitas Geda rašė: „Žaibu apskriejo Lietuvą žinia: pagaliau turime tautinį epą!“1
Skaityti toliau: Gintaras Lazdynas. Herojinis epas: didžioji lietuvių tautos liga
Viktorija Daujotytė. Lobynas
„3 knygos kasmet. 30 knygų per 10 metų. Lobynas vienoje lentynoje. Taip į jūsų namų biblioteką ateis šiuolaikiškai išleisti svarbiausi XX a. lietuvių literatūros kūriniai. Jums, vaikų mokslams ir jaunimo studijoms, gyvai kūrybos atminčiai ir ateičiai“, – Lietuvių literatūros lobyno projekto užmojus lakoniškai yra nusakęs Valentinas Sventickas.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Lobynas
Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje
Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.
Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje
Vanda Zaborskaitė. Harmoningo gyvenimo ilgesys
Prof. V.Zaborskaitės mintys (straipsnis ir vaizdo įrašas) apie bičiulę, bendražygę ir bendramintę dr. Meilę Lukšienę.
Skaityti toliau: Vanda Zaborskaitė. Harmoningo gyvenimo ilgesys
Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis
Salomėja Nėris paliko pėdas smėly, Kazys Bradūnas – pėdas arimuose, o Sigitas Geda paliko tiesiog pėdas. Atrodytų, jos po truputį vėsta, bet vos tik pradedi jomis eiti, vėl darosi karšta. Eita kentauro. Teatleis man „kairiarankių dinastijos palikuonis Sigitas Geda“, kaip jis pavadino save „Žalio gintaro vėriniuose“, už šią ne visai žmogišką (arklišką, tataigi) paralelę. Ir ne visai tikslią – juk S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes, ir nenuspėjama etika, veikianti čia švento nusižeminimo, čia pragariško įsiūčio režimu, t. y. giluminė kentauriška prigimtis, kurią S. Geda geriausiai įkūnijo savo Strazdu – puse paukščio, puse žmogaus. Principinį šio paukštžmogio pirmapradiškumą patvirtina ir kūrybos chronologija, nes poema „Strazdas“ (publikuota 1967 m.) parašyta dar prieš metais anksčiau išėjusias „Pėdas“. Todėl tebūnie toks gediškas, keistokas kentauras, kairiarankis, kaip ir dera visiems dešinės tvarkai ir komandoms nepaklūstantiems neramuoliams.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis
Donatas Puslys. „Miestelio romansas“ – paminklas tarpukario Jonavos žydams
Šįkart aptarimui pasirinkau puikią Grigorijaus Kanovičiaus knygą „Miestelio romansas“. Neatsitiktinai šį rašinį pradėjau citata iš A. Karpinovičiaus kūrinio. Pastarasis tapo paminklu, skirtu žydiškajam Vilniui, dar vadintam Rytų Jeruzale, atminti, o G. Kanovičiaus knyga yra tarsi paminklas ar giesmė, įamžinanti tarpukario Jonavos žydų gyvenimą.
Skaityti toliau: Donatas Puslys. „Miestelio romansas“ – paminklas tarpukario Jonavos žydams
Walter Benjamin. Franzas Kafka. Dešimtosioms jo mirties metinėms
Minime 130-ąsias Franco Kafkos (Franz Kafka, 1883 07 03–1924 06 03) gimimo metines. Siūlome paskaityti Lauryno Katkaus verstą Walterio Benjamino straipsnį, skirtą rašytojo dešimtosioms mirties metinėmis. Straipsnis skelbtas „Metuose“ (2005, Nr. 1).
Skaityti toliau: Walter Benjamin. Franzas Kafka. Dešimtosioms jo mirties metinėms