Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa
Mėnuo: rugpjūčio 2013
Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę
Žiūriu į save jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien dažnai bando jas laužyti ir daužyti, kartais net paneigdamas santaikos, harmonijos ieškojimo būtinumą. Tuo keliu einant gyvenimas skurdėja. Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti? Kažin ar dera nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?“
Meilė Lukšienė, 2004 m.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę
Arvydas Juozaitis. Meilės šimtmetis
Kaip klojami amžinų darbų pamatai? Meilė sakė: „Reikia įvertinti savo jėgas, tada įvertinti kitų jėgas, o jau tada pasverti, kas ir kaip geriau įgyvendins uždavinį“. Tai bent abėcėlė! Bendras uždavinys – pirmoje vietoje, o ne „aš“ ir ne „mano partija“. Paprasta. Inteligentiška. Ir bejėgiška.
Skaityti toliau: Arvydas Juozaitis. Meilės šimtmetis
Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė
Anot profesoriaus, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. L. Donskio žodžiais, žmogui tampa svarbu būtinai nubėgti tam tikrą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. „Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo“, – pažymi filosofas. Jis siūlo linkėti vieni kitiems didžiulės šių dienų prabangos – sulėtėjimo.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis. Bijau, kad XXI amžiuje išsipildė Mefistofelio svajonė
Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo
Laisvė yra kultūros sritis.
Marcelijus Martinaitis
Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galėjo išlikti Meilės Lukšienės sakinys straipsnyje „Jono Biliūno laiškai“: „Kaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendražmogiškas ir išskirtinai individualiąsias savybes, taip ir tautos savimonė grindžiama tų dviejų komponentų. Paneigiant nacionalinį savitumą, t. y. savitos kultūros turėjimą ir sugebėjimą ją toliau ugdyti, pažeidžiamas nacionalinis orumas“2. Bendražmogiška, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos. Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba. Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai. Fašizmo genezėje slypi ir vokiečių tautos pažeminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais į kažką atsakoma. Reikia teisingai suvokti, į ką.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo
Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja
„Laidojam paprastą, labai kuklią mergelę, 52 metų Mariją Pečkauskaitę. Šitame žemaičių kampelyje ji nuolat pragyveno keliolika metų ir buvo žinoma visiems jums – kaip tėvams, taip vaikams. Tai už ką gi jūs ir mes pagerbiame tą mergelę? Už tai, kad ji Židikams buvo skaisti saulelė, šilta šilimėlė, kurios spinduliai plito po Lietuvą“, – sakė Vaižgantas per rašytojos Šatrijos Raganos (1877–1930) laidotuves.
Skaityti toliau: Gediminas Mikelaitis. Šatrijos Ragana – dvasinės literatūros rašytoja
Gendrutis Morkūnas. Beveik pedagoginė poema
Vienoje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja susirgo, chemikę išrinko į miesto tarybą, o fiziką išmetė iš darbo. Matematikė iš darbo išėjo pati, etikos mokytoja mirė, darbų mokytojas nusižudė. Niekas nežino, kas atsitiko anglistei ir fizkultūrininkui, nes jie dingo be žinios.
Skaityti toliau: Gendrutis Morkūnas. Beveik pedagoginė poema
Kontekstai. Dale Ahlquist. Klaidingas pažangos kultas
Kiekvieną kartą, kai išgirstame žodį „pažanga“, turim rimtą priežastį sunerimti. Nedelsiant turime klausti: „Pažanga kurlink?“ Negali būti jokios pažangos, jokio pagerėjimo prieš tai pirmiausiai neidentifikavus, iš kur tu ateini ir kurlink tu keliauji.
Skaityti toliau: Kontekstai. Dale Ahlquist. Klaidingas pažangos kultas
Pasivaikščiojimai su Tomu Venclova
„…ir viskas buvo Dievo dovana…“ (Tomas Venclova „Gyvųjų motina“)
Nors iš poezijos neišgyvensi (kyla klausimas ar galima išgyventi iš kūrybos?), tačiau tai neatstumia žmonių nuo to, ką jie daro. Ką jie kuria. Neatstūmė ir Tomo Venclovos, kuris ne tik tyrinėja literatūrą, yra publicistas ir vertėjas bei profesorius Jeilio (JAV) universitete. Be šios daug laiko atimančios veiklos, jis dar ir kuria poeziją. Galima drąsiai teigti, kad Tomas Venclova yra tikra Dievo dovana mūsų šaliai.
Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai su Tomu Venclova