Gediminas Zelvaras. Jonas Basanavičius: tautinio atgimimo uždaviniai

Homines historiarum ignari semper sunt pueri

Kovo 11-oji ir vasario 16-oji – kiekvienam patriotui puikiai žinomos datos. 1990 metų kovo 11-ąją dieną buvo atkurta 1918 metais lietuvių tautos atstatyta ir demokratiniais pagrindais besiremianti Lietuvos valstybė. Kaip ir viskas aišku. Taip ir turi būti! Vis dėlto dera pažymėti, jog istorinių faktų masinis žinomumas nebūtinai reiškia gilesnes politines, kultūrines refleksijas. Atidesnio skaitytojo dėmesį turėtų patraukti klausimas: kaip atsirado 1918 metų Lietuvos valstybė?
Šiuo tekstu nebus siekiama pateikti išsamų ir visą apimantį lietuvių tautinio atgimimo vaizdą. Bus mėginama parodyti svarbų aušrininko, gydytojo Jono Basanavičiaus (1861–1927) indėlį lietuvių tautiniame atgimime.
Skaityti toliau: Gediminas Zelvaras. Jonas Basanavičius: tautinio atgimimo uždaviniai

Vitas Labutis: „Kam reikia, kad mūsų nebūtų?“

Prologas
„1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine – po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo – nė velnio! Patys atimame ją iš savęs“.
Justinas Marcinkevičius, 2007 m.
Skaityti toliau: Vitas Labutis: „Kam reikia, kad mūsų nebūtų?“

Jolanta Zabarskaitė. Ar esame per maži ką nors nuveikti dėl savo kalbos

Vilnius sukvietė Europos mokslininkus, politikus, kalbų profesijų atstovus, poliglotus, jaunimą diskutuoti apie kalbų reikšmę ir svarbą Europoje.
Rugsėjo 25–26 d. Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime vyksta konferencija „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“, skirta Europos kalbų dienai ir Lietuvos pirmininkavimui Europos Tarybai pažymėti. Konferenciją rengė Europos Komisija, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedra. Renginį globojo Europos Komisijos narė Androulla Vassiliou.
Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė. Ar esame per maži ką nors nuveikti dėl savo kalbos

Deimantė Zailskaitė. Bonifacas Stundžia nebijo pasirodyti senoviškas

„Tarmės – didžiulis turtas, kurio atsisakyti, kol jis dar yra, būtų didžiulis nesusipratimas“, – sako gimtosios tarmės nepamirštantis Vilniaus universiteto profesorius Bonifacas Stundžia (60), kuris stengiasi kiekvienam savo studentui įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos tarmėms. Nors tarmiško kalbėjimo, kaip pastebėjo, jaunojoje kartoje pasigendama, tarmių tradicijos pagyvėjimas, ypač dabar, Tarmių metais, neabejotinai jaučiamas.
Skaityti toliau: Deimantė Zailskaitė. Bonifacas Stundžia nebijo pasirodyti senoviškas

Bronislovas Genzelis. Pirmieji LDK kontaktai su Bizantija

Turime skirti du dalykus: kada pirmosios žinios apie Bizantiją pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir pirmuosius mus pasiekus dokumentus, tiksliau: mums žinomus. Mūsų istorikai kol kas beveik dar neturėjo galimybių rimtai padirbėti Bizantijos archyvuose. Sprendžiame pagal archeologinius radinius, bylojančius apie materialinių kultūrų sąsajas ir Rusijos kronikas.
Skaityti toliau: Bronislovas Genzelis. Pirmieji LDK kontaktai su Bizantija

Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Žydų literatūros istorikas, Kauno universiteto profesorius Nachmanas Šapira savo 1938 m. lietuviškoje studijoje „Naujosios žydų literatūros metmenys“ yra suformulavęs provokuojančią idėją apie vietinės žydų literatūros kaip savarankiško organizmo atsiradimą atgimstančioje Lietuvos valstybėje. Mintis provokatyvi tuo, kad Lietuvos žydų, ypač jidiš, literatūros raidos lokalumas, vietinė tematika, specifiniai lietuviški motyvai ir ryšiai su kitų čionykščių tautų kultūra iškeliami kaip tos literatūros vertę ir nuolatinį atsinaujinimą labiausiai lemiantis elementas.

Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė

Teoriškai įmanoma, kad kas nors sapnuotų tokį galbūt net pasikartojantį sapną. Ji / jis sėdi prie balto popieriaus lapo (arba mato jį kybant kompiuterio monitoriuje). Žino, kad ką nors būtinai turi čia parašyti, gal nuo to netgi priklauso gyvybė arba mirtis. Tik visiškai nežino, ką būtent, nes galvoje tuščia – atsivėrusi tikroji dzeno meditacijos siekiamybė – tuštumos erdvė.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė