Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Jono Auksaburnio vardu buvo vadinamas Jonas Balkevičius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanas, vėliau ir dekanas, iki 1994 m. dirbęs šiame universitete. Jo sodrų balsą, patarimus ir pamokymus trejus metus girdėjau kasdien, dirbdama dekanate. Pamokymai visada taktiški. Paprastai būdavo taip: atspausdinusi mašinėle skubų raštą, čiumpu ir einu pas prodekaną. Šis paima raštą ir sako:
– Ačiū, kaip gerai perrašėte. Bet žiūrėkite – rašydama pavadinimą, išskyrėte žodžių junginius, ir todėl suiro grafinis vaizdas. Aš tai rašyčiau taip…, – kantriai aiškina. – O čia, Irute, reikėtų truputį kitaip, tą sakinį rašyčiau taip…
Skaityti toliau: Irena Bilevičiūtė. Jonas Auksaburnis

Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

2014 m. balandžio 3 d. minėsime rašytojo, publicisto, Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) 125-ąsias metines. Širvintose susibūrusi iniciatyvinė grupė siekia, kad kraštiečio atminimui įprasminti būtų sukurtas paminklas. I. Šeiniaus tėviškėje, Šeiniūnų kaime, Širvintų rajone, esantis medinis koplytstulpis tik žymi gimtųjų namų vietą.
Literatūrologė Sigutė Radzevičienė, 2011 m. išleidusi monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“, remdama šią idėją, siūlo „Literatūros ir meno“ skaitytojams susipažinti su kai kuriais Igno Šeiniaus gyvenimo Švedijoje fragmentais.
Skaityti toliau: Sigutė Radzevičienė. Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje

Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?

Šiame straipsnyje norima aptarti dabartinę mūsų kalbos situaciją lietuvių kalbinės bendruomenės / visuomenės / valstybės atžvilgiu. Jame vertinama ir interpretuojama lietuvių kalbos ir jos būvio samprata viešojoje erdvėje, sudėtingi ir nevienareikšmiai kalbos–visuomenės–kalbininkų santykiai, kalbos politikos plačiąja prasme perspektyvos ir galimas trūkumas. Mėginama interpretuoti nuolat atsinaujinančias kalbines ir ekstralingvistines įtampas, kurių šaltinis įvairių – naujų ir senų – reiškinių, atsirandančių kalbos ir visuomenės, kalbos ir tradicinių ir / arba šiuolaikinių ideologinių požiūrių sankirtose. Ieškoma atsakymo, ko nepadarėme ir ką turėtume padaryti, kad lietuvių kalba nauju savo raidos etapu būtų visavertė, turėtų stiprų sąvokinį aparatą, jos kūrybinės galios stiprėtų, o prestižas nebūtų diskutuojamas. Bandoma naujai pažvelgti į nuolat atsinaujinančias diskusijas apie lietuvių kalbos likimą, saugojimą, neigiamą išorės poveikį.
Skaityti toliau: Jolanta Zabarskaitė. Tvarioji lietuvių kalba? Takioji lietuvių kalba?