Darius Kuolys. Laimei, Donelaitis

„Kaip italuose Dantė, taip mūsuose Donelaitis ne tik pradeda literatūrą, bet iškart užima joje labai žymią, gal net žymiausią iki šiol vietą“, todėl lietuviai Donelaičiu, kaip italai Dante, „gali didžiuotis prieš visas apšviestas Europos tautas“, – teigė prieš šimtmetį Maironis.

2014-ųjų sausio 1-ąją – Kristijono Donelaičio 300-asis gimtadienis. Minėdamas šią šventinę dieną, pilietinis Tiesos.lt portalas pasiūlė Donelaičiui skirtą Dariaus Kuolio, Lituanistų sambūrio valdybos nario,  straipsnį.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Laimei, Donelaitis

Marijus Šidlauskas. Vargas dėl Donelaičio

Švenčiant klasikų jubiliejus visada sveika supurtyti pačią klasikos sampratą, kuri, natūralu, apsineša dulkėmis ir nuosėdomis. Ir klasika tampa tuo, ką kiekvienas laiko privalu perskaityti, bet niekas nebeskaito.

Pacituoti dar galima, galima pagirti (harmoninga, saikinga, pavyzdinga ir visokeriopai vertinga) – bet neskaičius, iš nuogirdų. Lietuvių klasika kelia dar ir papildomų rūpesčių, nes „yra graudi, rimta, skaudi, kad ir maloniai. Žinoma, dažniausiai ir tautiška. Lietuviui gera vargti, gera liūdėti, taip jau yra. Ir be vilties, kad bus kitaip. Nes klasika tęsiasi. Rimtosios klasikos tekstai turi dirbti, plušti. Lietuviškai tariant, klasika neapsieina be perdirbinių, variacijų, parodijų…“ Čia cituoju nerimtai rimtą Rimanto Kmitos straipsnį „Klasika yra kada…“, išspausdintą 2012 m. almanache Baltija (p. 166). Ir dar priduriu nuo savęs – klasika neapsieina ir be provokacijų.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vargas dėl Donelaičio