Darius Kuolys. Adomas Naruševičius – Lietuvos poetas, „lenkų klasicizmo tėvas“

Menkai šiuolaikinių lietuvių tyrinėta lenkiškoji ir lotyniškoji XVIII amžiaus Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos literatūra gali šiandien nustebinti ne vienu vardu, ne vienu tekstu. Adomas Tadas Stanislovas Naruševičius (Adam Tadeusz Stanisław Naruszewicz, 1733–1796), iš senos lietuvių bajorų giminės kilęs Apšvietos intelektualas, Abiejų Tautų Respublikos senatorius, poetas, istorikas, publicistas, vertėjas, baltų ir slavų senųjų religijų tyrinėtojas, priklauso tiems nepagrįstai pamirštiems senosios Lietuvos vardams.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Adomas Naruševičius – Lietuvos poetas, „lenkų klasicizmo tėvas“

Jūratė Šutaitė. Nijolė Miliauskaitė iš paraščių – bitlai ir mitologija

„Šią knygą skiriu „The Beatles“, kurie atvedė mane į poetinę mitologinę Lietuvą“ – tai žodžiai, vainikavę pirmąją Nijolės Miliauskaitės eilėraščių rinktinę, padovanotą mokyklai baigimo proga. Septintasis dešimtmetis. Ne, ji toli gražu ne viena iš bitlomanijos simboliu tapusių klykiančių merginų. Sovietmečiu Lietuvos pakraštyje, internate užaugusi N. Miliauskaitė bitlų įrašų veikiausiai gaudavo pasiklausyti tik slapčia gautų.
Skaityti toliau: Jūratė Šutaitė. Nijolė Miliauskaitė iš paraščių – bitlai ir mitologija

Regimantas Tamošaitis. Donelaitis kaip duona

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs prieš 300 metų pačioje laiko ciklo pradžioje, sausio pirmą dieną, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripažinimas – Donelaičio įtraukimas į pasaulinės kultūros paveldą (1977), – toks autoriaus įvertinimas yra tikras, pagrįstas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldą gebėtume įvertinti mes patys. Kuo labiau daromės kultūringesni – apsiskaitę, kūrybingi – tuo labiau suvokiame savo kūrybingojo pradininko vertę. Apskritai su metais ir su šimtmečiais Donelaičio reikšmė tik didėja, mes prie jo galime tik artėti – pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galią. Iki Donelaičio reikia tiesiog išaugti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jį bus išgirdę. Iki jo išaugti dar sunkiau nei iki Žemaitės.

Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Donelaitis kaip duona