Pranešimas „Kalbos prestižas kaip kalbos politikos objektas“, skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Valstybės kalbos politika: įžvalgos ir gairės“ (Lietuvos Respublikos Seimas, 2014-03-24).
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalbos prestižas kaip kalbos politikos objektas
Praescriptum:
Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą“, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką“ autorius, žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…“
Patikima, patikimo žmogaus ir rašytojo formulė.
Šviesus man Tavo atminimas, Icchokai; atsiųsdavai spalvotų raidžių pasveikinimus su Kalėdom, parašydavau Tau apie baltą sniegą ant amžinai žalių Kelmės, Tytuvėnų eglių.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Žalias yra sąmonės tiltas
Lietuvių piliečių pavardės, nežiūrint jų kilmės, rašomos lietuviškomis raidėmis pagal tarimą (Sakalas, Petravičius, Vinkleris…). Analogiškai daroma visame pasaulyje, be kita ko, ir Lenkijoje. Elgtis Lietuvoje kitaip būtų nutolimas nuo pasaulinės praktikos.
Lenkų noras, kad Lietuvos piliečių, vadinamųjų Lietuvos lenkų, pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, yra nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių tikslų, lietuvių polonizacijos.
Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Pavardžių rašymas pasuose
Skaityti toliau: Viktorija Vitkauskaitė. Literatūrinės transliacijos
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė gilią užuojautą mirus pasaulyje garsiam lietuvių rašytojui Icchokui Merui. Lietuvoje gimęs ir augęs, vėliau Izraelyje gyvenęs žydų kilmės rašytojas rašė iškirtinai tik lietuvių kalba. Jo knygos yra plačiai žinomos Lietuvoje ir pasaulyje, išverstos į daugelį užsienio kalbų.
„Netekome mylimo Lietuvos rašytojo, kuris net ir gyvendamas toli nuo gimtinės visados liko ištikimas savo šaknims. Žmogaus, kuriam gimtoji lietuvių kalba buvo visas pasaulis. Reiškiu nuoširdžią užuojautą rašytojo artimiesiems, visiems jo talento i r kūrybos gerbėjams. Tai skaudi netektis lietuvių literatūrai“, – sakė Prezidentė.
Sovietmčiu į Izraelį pasitraukęs rašytojas išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, nuolatos bendravo su lietuvių rašytojais išeivijoje. Icchokas Meras 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Jam įteikta garbinga Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.
—–
Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š.m. kovo 13 dieną Tel Avivo ligoninėje eidamas 80-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos mirė įžymus lietuvių rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Icchokas Meras.
Icchokas Meras gimė 1932 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje. 1941 m. sušaudžius tėvus buvo išgelbėtas ir užaugintas lietuvių šeimoje. 1953 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1958 m. – Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, įgydamas radijo inžinieriaus specialybę. Dirbo inžinieriumi Vilniaus konstruktorių biure, Vilniaus televizijos mazgų gamykloje, redaktoriumi Lietuvos kino studijoje.
1972 m. su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Izraelyje mokytojavo Lodo ORT techninėje vidurinėje mokykloje ir koledže, dėstė Beit-Berl koledže.
Debiutavo apsakymų knyga Geltonas lopas (1960, 2005). Vėliau išleido knygas: apsakymų rinkinį Žemė visada gyva (1963), romaną Lygiosios trunka akimirką (1963, 1968, 1998, 2006), romaną Ant ko laikosi pasaulis (1965, 1968, 1998), romaną Mėnulio savaitė (1966, 1971), apsakymų rinkinį Senas fontanas (1971), romaną Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius (1971, 1976, 1991, 2008), romaną vaikams Ties gatvės žibintu (1974, 1998), romaną Sara (1982, 2008), apsakymų rinkinius Apverstas pasaulis (1995), Stotelė vidukelėj (2004).
Parašė tris scenarijus, pagal kuriuos Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti meniniai filmai: Kai aš mažas buvau (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas), 1968; Birželis, vasaros pradžia (bendraautorius ir filmo režisierius R. Vabalas), 1969; Maža išpažintis (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas), 1970.
Kūryba versta į anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, gruzinų, hebrajų, idiš, ispanų, italų, latvių, lenkų, norvegų, olandų, portugalų, prancūzų, rusų, serbų, švedų, tadžikų, turkų, ukrainų, vengrų, vokiečių kalbas.
Icchokas Meras nuo 1963 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, bet taip pat priklausė Lietuvių rašytojų draugijai išeivijoje, PEN klubui, buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys ir Hebrajų rašytojų sąjungos garbės narys.
Apdovanotas literatūrinėmis premijomis: Izraelio Valstybės Prezidento Zalmano Šazaro literatūros premija, 1973; The International Remembrance Award for Excellence and Distinction in the Literature of The Holocaust, 1973; Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija, JAV, 1976; Rafaeli literatūros premija, Izraelis, 1979; Sionistų federacijos literatūros premija, Izraelis, 1981; Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija, JAV, 1996; Izraelio Valstybės Prezidento literatūros premija, 1998; Žemaitės literatūrine premija, 2005.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei, jos kultūrai ir menui 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą – Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde, o 2010 m. už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje – Nacionaline premija.
Nuo 1989 metų, Sąjūdžio vadovui Vytautui Landsbergiui prašant, tapo neoficialiu Lietuvos atstovu Izraelyje iki pat 1995 m., kai buvo įkurta LR ambasada. Bet ir įkūrus ambasadą Meras tęsė savo veiklą abiejų valstybių bendravimo labui, ypač plėtojant abišalius kultūrinius ryšius.
Icchoko Mero mums palikti kūriniai – tai savitas, dviejų kultūrų, lietuvių ir žydų, meninis-socialinis arealas, kuriame atsiskleidžia unikalus emocinės ir istorinės patirties klodas. Būdinga, jog asmeniniai išgyvenimai šiuo atveju itin stipriai susilieja su platesnėmis sociumo gyvenimo dimensijomis. Rašytojas pabrėžia: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas“.
Centriniai jo kūrybos motyvai, įvaizdžių telkiniai – tai holokaustas, tragiškas žydų likimas II pasaulinio karo metais, lietuvių-žydų santykiai. Šios temos varijuojamos pagal įtaigias menines konvencijas, kur avangardizmo meninės pasiūlos apauginamos ganėtinai konkrečiais ir gyvais žmogaus egzistenciniais išgyvenimais. Icchoko Mero kuriamas personažas, nors ir įsviestas tarp triuškinančių krumpliaračių, dažniausiai pajėgia išsaugoti savo žmogišką orumą, demonstruoja savotišką beviltišką stoicizmą. Tokie ypatumai ryškėja jo romanuose „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965), „Mėnulio savaitė“ (1971). Pabrėžtina, kad pilkais sovietinio socrealizmo poetikos vyravimo metais, rašytojo individualus stilius, filosofinis kūrinių pamatas buvo išskirtinis ir paveikus fenomenas.
Šiuo atžvilgiu itin reikšmingas rašytojo kūrinys – romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1976), kuriame tarsi atsisakoma vientiso siužeto, o pirmenybė teikiama individualiai jausenai bei universaliems būtiškiems patyrimams. Romane „Sara“ (1982) simboliškai vaizduojamas žydės moters (tautos) likiminė patirtis Šešių dienų karo metu. „Kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų“, – sako prozininkas. Tokia jo kūrybinė nuostata lemia neblėstantį I. Mero kūrinių aktualumą.
Kovo 13 dieną Šventojoje Žemėje po sunkios ir ilgos ligos mirė rašytojas Icchokas Meras. Lietuva neteko brangiausio savo sūnaus. Savo sūnaus Izaoko. Visus mūsų bendravimo metus šie Šventojo Rašto žodžiai stovėjo gale gerklės. Abraomo vedamas prie aukuro Izaokas mato, kad kažko trūksta. Kad trūksta avinėlio.
Lietuva neteko ištikimojo savo sūnaus. Pirmąjį Laisvės dešimtmetį atsikūrimo suirutėj literatūros vakare Rašytojų sąjungoje Jis ir daugiau niekas ištarė gyvybiškai svarbius, lemtingus žodžius – neišvažiuokite iš savo Tėvynės. Šioj vietoj, pusėj sakinio, Jį skubiai nutraukė vakaro vedantysis, ar vis dar einantis savo liūdnas pareigas, o gal jau tik iš profesinio įpratimo.
Skaityti toliau: Icchokui Merui atminti
Literatūrologės habil. dr. Jūratės Sprindytės kalba pasakyta pagerbiant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto laureatą Romualdą Granauską už kūrybiškiausią 2013 m. knygą „Šventųjų gyvenimai“.
Skaityti toliau: Jūratė Sprindytė. Tamsiai mėlyni išdidumo žiedai
Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!.. jau nebeįveiksiu!.. Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.
Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku!.. Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis. Gal būtų išaugęs lapotas gražus klevas, gal – vešlus krūmas paukščio lizdui. O dabar kas? Kyšo plikas stagaras šalia tako, kuriuo protingesni už tave ėjo ir nuėjo tolyn…
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas