Pranešimas „Kalbos prestižas kaip kalbos politikos objektas“, skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Valstybės kalbos politika: įžvalgos ir gairės“ (Lietuvos Respublikos Seimas, 2014-03-24).
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalbos prestižas kaip kalbos politikos objektas
Praescriptum:
Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą“, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką“ autorius, žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…“
Patikima, patikimo žmogaus ir rašytojo formulė.
Šviesus man Tavo atminimas, Icchokai; atsiųsdavai spalvotų raidžių pasveikinimus su Kalėdom, parašydavau Tau apie baltą sniegą ant amžinai žalių Kelmės, Tytuvėnų eglių.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Žalias yra sąmonės tiltas
Lietuvių piliečių pavardės, nežiūrint jų kilmės, rašomos lietuviškomis raidėmis pagal tarimą (Sakalas, Petravičius, Vinkleris…). Analogiškai daroma visame pasaulyje, be kita ko, ir Lenkijoje. Elgtis Lietuvoje kitaip būtų nutolimas nuo pasaulinės praktikos.
Lenkų noras, kad Lietuvos piliečių, vadinamųjų Lietuvos lenkų, pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, yra nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių tikslų, lietuvių polonizacijos.
Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Pavardžių rašymas pasuose
Skaityti toliau: Viktorija Vitkauskaitė. Literatūrinės transliacijos
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė gilią užuojautą mirus pasaulyje garsiam lietuvių rašytojui Icchokui Merui. Lietuvoje gimęs ir augęs, vėliau Izraelyje gyvenęs žydų kilmės rašytojas rašė iškirtinai tik lietuvių kalba. Jo knygos yra plačiai žinomos Lietuvoje ir pasaulyje, išverstos į daugelį užsienio kalbų.
„Netekome mylimo Lietuvos rašytojo, kuris net ir gyvendamas toli nuo gimtinės visados liko ištikimas savo šaknims. Žmogaus, kuriam gimtoji lietuvių kalba buvo visas pasaulis. Reiškiu nuoširdžią užuojautą rašytojo artimiesiems, visiems jo talento i r kūrybos gerbėjams. Tai skaudi netektis lietuvių literatūrai“, – sakė Prezidentė.
Sovietmčiu į Izraelį pasitraukęs rašytojas išlaikė glaudų ryšį su Lietuva, nuolatos bendravo su lietuvių rašytojais išeivijoje. Icchokas Meras 1995 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Jam įteikta garbinga Lietuvos nacionalinė meno ir kultūros premija.
Kovo 13 dieną Šventojoje Žemėje po sunkios ir ilgos ligos mirė rašytojas Icchokas Meras. Lietuva neteko brangiausio savo sūnaus. Savo sūnaus Izaoko. Visus mūsų bendravimo metus šie Šventojo Rašto žodžiai stovėjo gale gerklės. Abraomo vedamas prie aukuro Izaokas mato, kad kažko trūksta. Kad trūksta avinėlio.
Lietuva neteko ištikimojo savo sūnaus. Pirmąjį Laisvės dešimtmetį atsikūrimo suirutėj literatūros vakare Rašytojų sąjungoje Jis ir daugiau niekas ištarė gyvybiškai svarbius, lemtingus žodžius – neišvažiuokite iš savo Tėvynės. Šioj vietoj, pusėj sakinio, Jį skubiai nutraukė vakaro vedantysis, ar vis dar einantis savo liūdnas pareigas, o gal jau tik iš profesinio įpratimo.
Skaityti toliau: Icchokui Merui atminti
Literatūrologės habil. dr. Jūratės Sprindytės kalba pasakyta pagerbiant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto laureatą Romualdą Granauską už kūrybiškiausią 2013 m. knygą „Šventųjų gyvenimai“.
Skaityti toliau: Jūratė Sprindytė. Tamsiai mėlyni išdidumo žiedai
Baigdamas man skirtą laiką ir vis dar šį tą rašinėdamas, kažkodėl nejaučiu nei didelio liūdesio, nei aitraus kartėlio. Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!.. jau nebeįveiksiu!.. Veik – ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems.
Kas tie mažieji darbai? Oi, ir apsakyti nemoku!.. Tai ne tik visokie popieriai. Pradėta – ir nebaigta, prirašyta du trys lapai, o kur ketvirtas?.. Svarbiausia – tai tavo nebaigtos galvoti mintys. Kodėl neišgalvojai visų iki galo? Juk nebaigta mintis – kaip nulaužtas medelis. Gal būtų išaugęs lapotas gražus klevas, gal – vešlus krūmas paukščio lizdui. O dabar kas? Kyšo plikas stagaras šalia tako, kuriuo protingesni už tave ėjo ir nuėjo tolyn…
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas. Žodžio paglostymas