Mėnuo: birželio 2014

Svarstant šį klausimą centro ir periferijos sąveikos lauke, iš karto kelia galvą šalutiniai klausimai – kur toji atskaitos sistema, leidžianti kalbėti apie centro–periferijos santykį ir to santykio vertybines implikacijas? Kokiu būdu ir kieno labui randasi pati centro–periferijos priešstata? Kada ir kodėl literatūra atsiduria „centre“, o kada „periferijoje“? Kas pačiai literatūrai (kultūrai) yra „centras“ ir „periferija“? Kokios literatūros galėtų (norėtų?) pretenduoti į „centrines“, o kokios galėtų (turėtų?) būti laikomos „periferinėmis“? Panašūs klausimai juolab aktualūs tautai ir valstybei, kuriai paskutiniaisiais amžiais tenka žūtbūtinai grumtis dėl vietos po saule (1840 m. Lietuvos vardas išbrauktas iš Europos politinio žemėlapio) ir kuri puikiai žino, ką reiškia tapti svetimų galios centrų provincialiu paribiu, pakraščiu. Juk būtent pakraštį žymi kresy (šitaip lenkų bajorai po Liublino unijos ilgainiui ėmė vadinti lietuvių žemes) ar nūnai imperinį apetitą sužadinusi Ukraina (rus. u kraja).
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

Skaityti toliau: Aras Lukšas. Kilnios sielos aristokratas

1904 metais gegužės 7 dieną atgavus spaudą daugelis knygnešių, net ir nebaigę jokių mokslų, intelektualioje aplinkoje subrendo, išsilavino ir ryžosi nebesiskirti su knyga. Vilnius, XX amžiaus pradžioje tapęs lietuvių kultūros ir tapatumo židiniu, traukė ne vieną jauną žmogų atvykti ir dirbti savo tautai. Ne išimtis buvo ir iš Šakių rajono kilę žmonės, iš kurių net šeši 1904 metais aktyviai įsijungė į pirmojo legalaus lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ darbuotojų gretas. Tarp jų išskirtinė figūra buvo savamokslis knygnešys, poetas, vėliau laikraščių redaktorius Kastas Stiklius. Kokioje aplinkoje jis subrendo? Kokie žmonės jį supo?
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Iš Suvalkijos lygumų į „Vilniaus Lietuvos sostapilį“

Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX amžiaus Prūsijos lietuviui Vydūnui teko dėti bene paskutinius lietuvių raštijos šiame krašte taškus. Pradžią jai savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 metais davė Martynas Mažvydas, o XVIII a. į pasaulinio lygio aukštumas savo „Metais“ iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksalu:  nors  pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą  – minėtąjį katekizmą ( ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) galime net pavartyti, užsukę į  Vilniaus universiteto biblioteką,  nors „Metai“ šiandien  milijoniniais tiražais įvairiomis pasaulio kalbomis  pasklidę po didžiąją planetos dalį,  tačiau bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tižėje, atspausdinta lietuviškoji knyga, kurios autorius –  Vydūnas, atrodo dingusi amžiams. Jo traktatą „Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose“ 1941 m. atspausdintas O. Mauderodės spaustuvė, bet autorius laikytas politiškai nepatikimu, todėl  valdžia nedavė leidimo  knygą platinti. Visas tiražas, akylai saugomas, trejetą metų išgulėjo spaustuvės sandėlyje, o vėliau jį prarijo besibaigiančio karo liepsnos. Žinoma, tai ne paskutinė Vydūno ar apskritai šio krašto žmogaus parašyta lietuviška knyga, po karo jų pasirodė  ne viena, bet Karaliaučiaus krašte – jau nebe.
Skaityti toliau: Vaclovas Bagdonavičius. Kristijonas Donelaitis Vydūno akimis