Mėnuo: liepos 2014

Adomas Mickevičius, būdamas 36 metų, nusprendė: arba vesiu, arba reikės galvoti apie vienuolyną. Vedybos pasirodė geresnė išeitis – jo vestuvių data buvo paskelbta praėjus vos porai savaičių po Celinos Šimanovskos – žymiojo dainiaus būsimos išrinktosios atvykimo į Paryžių. Pasirinkta nepaprasta data – 1834 m. liepos 22 diena. Celinai tą dieną sukako 22 metai. Jauna, graži, iš niekur atsiradusi mergina tapo didžiulio emigracijos atstovų susidomėjimo objektu. Mickevičius veda? Kaip? Kodėl ją? Nutilo emigrantų barniai ir negandos – visi, sulaikę kvapą, laukė.
Skaityti toliau: Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Susitikimuose su skaitytojais ne kartą girdėjau pageidavimų daugiau papasakoti apie poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybinių užrašų sąsiuvinius. Teiraujasi apie juos ir spaudos žmonės, paklausinėja kolegos.
Taip, turėjau galimybę peržiūrėti nemažą dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Tai, ką peržvelgti patikėjo Genovaitė Marcinkevičienė, žmona. Kai ką pats galėjau pasirinkti, kai ką vėliau ji pasiūlė, įsidėmėjusi mano ketinimus rengti spaudai poeto knygas ir jo kūrybos tyrinėjimo interesus.
Skaityti toliau: Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

Raštijos ir raštingumo problemos Lietuvoje gvildenamos nuo seno. Reikia pripažinti, kad tai domino ne tik lietuvius, bet ir rytų slavus Rusijoje, prūsus ir kitas tautas. Netikėta, kad senovėje žmonės nemokėjo bendrauti sutartiniais garsui žymėti skirtais ženklais ar simboliais, kurie įvardijami rašmenimis, raidėmis ir panašiai. Gal tuo galima paaiškinti XVI a. prasidėjusius ir iki šių dienų nerimstančius bandymus rasti „lietuviško“ raidyno pėdsakus, teigti, kad nesunkiai, šnekamosios lietuvių kalbos priemonėmis galima skaityti sudėtingiausius hieroglifų tekstus (Juozas Šeimys, Gališkos runos, 2003, p. 239).
Skaityti toliau: Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Kilus kokiam klausimui dėl kalbos vartojimo jau galima internete susirasti reikiamą elektroninį žodyną, žinyną arba tekstyną. Joris Kazlauskas (VDU) šiame straipsnyje rašo apie dar vieną parankią priemonę – elektroninę kirčiuoklę, ji padeda sukirčiuoti atskirus lietuvių kalbos žodžius, frazes arba net visą ne daugiau kaip 1000 žodžių turintį tekstą. Nors rengėjai ir vartotojai įžvelgia taisytinų dalykų, vis dėlto „kol kas ji – vienintelė ir nepakartojama“…
Skaityti toliau: Joris Kazlauskas. Automatinė kirčiavimo programa – vienintelė, naudinga ir (ne)patikima

Donata Mitaitė analizuoja ciklą „Rugpjūčio šviesią švelnią naktį“, kurį Alfonsas Maldonis parašė 1981 metais. Tai vientisas penkių eilėraščių ciklas, kuriame poetas kalba apie suvoktą žmogaus gyvenimo laikinumą, apie bandymą įveikti savosios būties  uždarumą, pajusti ryšį su artimuoju žmonių ir gamtos pasauliu, taip pat ir apie neįspėjamą egzistencijos mįslę. Vienu ciklo intertekstų laikomas XX a. lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys „Krintanti žvaigždė“, daroma išvada, kad poetui rūpėjo ne savojo laiko politinės ar socialinės problemos, bet konkrečiam istoriniam laikui nepavaldūs dalykai.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Alfonso Maldonio rugpjūtis

Nors mus ir lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį skiria šimtmečiai, baugina sudėtinga poemos „Metai“ hegzametro forma, svarbu surasti raktą, padėsiantį tekstą atrakinti. „Pabandžius Donelaitį skaityti ir įsibėgėjus – nenusivilsite, galbūt net pajusite priklausomybę“, – sakė Vilniaus universiteto (VU) Senato pirmininkas, Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Domas Kaunas vasario 12-osios vasarą susirinkusiems VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur vyko renginys „Donelaitis ir politika“.
Skaityti toliau: Kristijonas Donelaitis – politinis autorius

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą „Poetui, eseistui Jonui Aisčiui – 110“.
Skaityti toliau: Jonui Aisčiui – 110

Afredas Erichas Sennas – istorijos profesorius. Tai Aleksandras Solženicynas jį pastūmėjo imtis moderniosios Lietuvos istorijos. Greičiausiai jis buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis tai daręs. Bet tyrinėti istoriją, kai jos „herojai“ vis dar yra gyvi, nėra patogus užsiėmimas. Keliose Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ citatose galite užčiuopti ir kitas nepatogias temas bei problemas, kurias jam teko aiškintis rausiantis po mūsų šalies praeitį. Atrodo, Sennas yra suvedęs sąskaitas su ta mūsų šalies praeitimi, su kuria daugelis iš mūsų dar nesame sutarę.
Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai su Alfredu Erichu Sennu