Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka

Kęstutis Nastopka (K.N.). Suvažiavimo organizatoriai pasiūlė man Santaroje-Šviesoje pakalbinti nuolatinę suvažiavimų Lietuvoje dalyvę Ireną Veisaitę. Irena pageidavo, kad tai būtų ne jos pokalbis, o dviejų galvų pokalbis (ankstesnė suvažiavimo sesija vadinosi „Be galvos“).

Irenai Veisaitė (I.V.) Mane su Kęstučiu sieja tai, ką Goethe vadino Wahlverwandtschaft – sielų giminyste. Mes dirbome kartu Pedagoginiame universitete, kartu kūrėme Atviros Lietuvos Fondą. Man atrodė prasmingiau ne duoti interviu, o pamastyti kartu apie mūsų praeitį. Juk išgyventa daug per tą audringą, tragišką XX amžių. Ir, kaip sakė Czeslowas Miloszas, „ Nesusitvarkęs su praeitim, nesukursi ir ateities“.
Skaityti toliau: Apie Lietuvą ir pasaulį. Kalbasi Irena Veisaitė ir Kęstutis Nastopka

Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Adomas Mickevičius, būdamas 36 metų, nusprendė: arba vesiu, arba reikės galvoti apie vienuolyną. Vedybos pasirodė geresnė išeitis – jo vestuvių data buvo paskelbta praėjus vos porai savaičių po Celinos Šimanovskos – žymiojo dainiaus būsimos išrinktosios atvykimo į Paryžių. Pasirinkta nepaprasta data – 1834 m. liepos 22 diena. Celinai tą dieną sukako 22 metai. Jauna, graži, iš niekur atsiradusi mergina tapo didžiulio emigracijos atstovų susidomėjimo objektu. Mickevičius veda? Kaip? Kodėl ją? Nutilo emigrantų barniai ir negandos – visi, sulaikę kvapą, laukė.
Skaityti toliau: Alicija Dzisevič. Celina – įžymiojo poeto A. Mickevičiaus žmona

Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

Susitikimuose su skaitytojais ne kartą girdėjau pageidavimų daugiau papasakoti apie poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) kūrybinių užrašų sąsiuvinius. Teiraujasi apie juos ir spaudos žmonės, paklausinėja kolegos.
Taip, turėjau galimybę peržiūrėti nemažą dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybinio darbo kambaryje po mirties. Tai, ką peržvelgti patikėjo Genovaitė Marcinkevičienė, žmona. Kai ką pats galėjau pasirinkti, kai ką vėliau ji pasiūlė, įsidėmėjusi mano ketinimus rengti spaudai poeto knygas ir jo kūrybos tyrinėjimo interesus.
Skaityti toliau: Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

Mahiras Gamzajevas. Vincas Krėvė – diplomatas ir humanistas

Šį mėnesį sukako 60 metų, kai JAV (1954-ųjų liepos 7 dieną) mirė žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė. Ta proga norėtume apžvelgti šio talentingo žmogaus beveik nežinomą veiklą, susijusią su jo diplomatiniu darbu tolimajame Azerbaidžane 1919-1920 metais. Skaityti toliau: Mahiras Gamzajevas. Vincas Krėvė – diplomatas ir humanistas

Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Raštijos ir raštingumo problemos Lietuvoje gvildenamos nuo seno. Reikia pripažinti, kad tai domino ne tik lietuvius, bet ir rytų slavus Rusijoje, prūsus ir kitas tautas. Netikėta, kad senovėje žmonės nemokėjo bendrauti sutartiniais garsui žymėti skirtais ženklais ar simboliais, kurie įvardijami rašmenimis, raidėmis ir panašiai. Gal tuo galima paaiškinti XVI a. prasidėjusius ir iki šių dienų nerimstančius bandymus rasti „lietuviško“ raidyno pėdsakus, teigti, kad nesunkiai, šnekamosios lietuvių kalbos priemonėmis galima skaityti sudėtingiausius hieroglifų tekstus (Juozas Šeimys, Gališkos runos, 2003, p. 239).
Skaityti toliau: Arūnas Kazys Kynas. Laiškai iš praeities.V–XI a. skandinavų runų raidynas ir ankstyvoji Lietuvos heraldika

Donata Mitaitė. Alfonso Maldonio rugpjūtis

Donata Mitaitė analizuoja ciklą „Rugpjūčio šviesią švelnią naktį“, kurį Alfonsas Maldonis parašė 1981 metais. Tai vientisas penkių eilėraščių ciklas, kuriame poetas kalba apie suvoktą žmogaus gyvenimo laikinumą, apie bandymą įveikti savosios būties  uždarumą, pajusti ryšį su artimuoju žmonių ir gamtos pasauliu, taip pat ir apie neįspėjamą egzistencijos mįslę. Vienu ciklo intertekstų laikomas XX a. lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys „Krintanti žvaigždė“, daroma išvada, kad poetui rūpėjo ne savojo laiko politinės ar socialinės problemos, bet konkrečiam istoriniam laikui nepavaldūs dalykai.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Alfonso Maldonio rugpjūtis

Kristijonas Donelaitis – politinis autorius

Nors mus ir lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį skiria šimtmečiai, baugina sudėtinga poemos „Metai“ hegzametro forma, svarbu surasti raktą, padėsiantį tekstą atrakinti. „Pabandžius Donelaitį skaityti ir įsibėgėjus – nenusivilsite, galbūt net pajusite priklausomybę“, – sakė Vilniaus universiteto (VU) Senato pirmininkas, Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Domas Kaunas vasario 12-osios vasarą susirinkusiems VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur vyko renginys „Donelaitis ir politika“.
Skaityti toliau: Kristijonas Donelaitis – politinis autorius

Pasivaikščiojimai su Alfredu Erichu Sennu

Afredas Erichas Sennas – istorijos profesorius. Tai Aleksandras Solženicynas jį pastūmėjo imtis moderniosios Lietuvos istorijos. Greičiausiai jis buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis tai daręs. Bet tyrinėti istoriją, kai jos „herojai“ vis dar yra gyvi, nėra patogus užsiėmimas. Keliose Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ citatose galite užčiuopti ir kitas nepatogias temas bei problemas, kurias jam teko aiškintis rausiantis po mūsų šalies praeitį. Atrodo, Sennas yra suvedęs sąskaitas su ta mūsų šalies praeitimi, su kuria daugelis iš mūsų dar nesame sutarę.
Skaityti toliau: Pasivaikščiojimai su Alfredu Erichu Sennu

Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint

Lietuvių poezijoje daug žydinčių sodų, alyvų, kiekvieną pavasarį „pradeda žydėt“ Henriko Radausko „kaštanas“, Salomėja Nėris sužydi diemedžiu, o vėliau jau „prarastos valandos“ pažyra, anot Onės Baliukonytės, „liepžiedžių auksu“. Albinas Bernotas iš poezijos marginalijų ištraukė ievą. Šio pavasario ievos galėjo būti 80-osios jo gyvenime, bet vasario mėnesį suėjo jau dveji metai nuo poeto mirties. Dėl įvairių priežasčių 1978 m. galutinai persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone, pastaraisiais dešimtmečiais A. Bernotas buvo mažai matomas. Dar 1997 m. Valentinas Sventickas teigė: „Palikusį Vilnių, jį kone ištrėmėme iš literatūrinio gyvenimo, – nepaminėdami apžvalgose, primiršdami, paprasčiausiai nepasakydami jaunesniems, kas jis ir ko yra vertas“1. O jau poetui mirus, Aidas Marčėnas parašė: „Gamtą mylėjęs žmogus ir tikras poetas, daug geresnis nei manės“2.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. Apie Albiną Bernotą ievoms žydint