Virtualioje parodoje, pavadintoje „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“, pasakojama apie lietuvių literatūros klasiko gyvenimą, kūrybą ir rašytinio palikimo sklaidą, visa tai iliustruojant svarbesniais dokumentais, saugomais projekto vykdytojų institucijose: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Be jų, pasitelkti kai kurie dokumentai iš Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz, Berlynas); jų kopijos publikuojamos, gavus minėto archyvo leidimą. Kai kurie archyviniai dokumentai skelbiami pirmą kartą.
Skaityti toliau: Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas
Mėnuo: rugpjūčio 2014
Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę
Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje 2014 m. balandžio 29 d.
Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.
R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I
Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.
Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui, prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinėdamas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę
Arnoldas Piročkinas. Nei pavytas, nei pralenktas
Pamąstymai prof. Jono Palionio 90-ojo gimtadienio proga
Jau kuris laikas, gal metai, o gal ir daugiau, knieti mintis ir kaupiasi ryžtas rašyti straipsnį, skirtą iškilaus mūsų kalbininko Jono Palionio nepaprastai 90 metų sukakčiai. Ir vis nepalieka abejonė, ar pavyks trumpu rašiniu deramai apibūdinti ir įvertinti jo, savo Mokytojo, nueitą kelią ir nuveiktus darbus. Tada ypač skaudžiai suvoki, jog tau trūksta Juozo Tumo-Vaižganto talento, leidusio jam ypač vaizdingai ir nuoširdžiai kalbėti apie savo amžininkus. Tačiau apgailestauk neapgailestavęs, o pasveikinti Jubiliatą ir priminti visuomenei bent kelis ryškiausius jo, mokslininko ir žmogaus, bruožus – būtina.
Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas. Nei pavytas, nei pralenktas