Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje 2014 m. balandžio 29 d.
Da stieg ein Baum. O reine Ubersteigung!
O Orpheus singt! O hoher Baum in Ohr!
Und alles schwieg. Doch selbst in der verschweigung
ging neuer Anfang, Wink und Wandlung vor.
R. M. Rilke. „Sonetai Orfėjui“, I
Ir iškilo medis. O įveikime tyras!
O Orfėjaus giesme! O aukštas medi ausyse!
Nutilo visa. Ir tyloj toj tvyrojo
kryptis ir virsmas, ir pradžia nauja.
Kodėl R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai išverčiamas, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio? Kodėl M. Proustui, didžiajam laiko mįslės kėlėjui, prarasto laiko ieškotojui, tokia svarbi galėjo būti gudobelė, laukinis medis ar medelis, netgi gyvatvorių krūmas? Galbūt todėl, kad žmogaus pasaulis nuo jo paties tarsi atskirtas nežmogiškųjų daiktų. Ir pats su savim susitikti, pats į savo pasaulį įeiti žmogus gali tik nuolat sudarinėdamas sutartis su nežmogiškais, bekalbiais daiktais, pirmiausia – su gamtos daiktais. Svarbioji tų sutarčių dalis nuolat, be pertrūkio sudarinėjama meno. Eiti meno pėdsakais, vadinasi, sekti ir tų sutarčių sudarinėjimo būdus, principus.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę