Mėnuo: spalio 2014

Dainius Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė

Aš ne „pagonis“, nes „krikščionybė – pagonybė“ tėra primesta ideologinė priešprieša. Panašiai bolševikai buvo primetę priešpriešą „proletaras – buržujus“, arba „proletaras internacionalistas – buržuazinis nacionalistas“, ir ta priešprieša turėjo surišti lietuvio sielą sunkiomis kaltės grandinėmis: jeigu aš myliu Tėvynę ir nekenčiu okupantų, vadinasi, tesu smulkus savanaudis niekšas…
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė

Dainora Eigminienė: „Nesusiaurinkime ugdymo iki banalaus rengimosi egzaminams“

„Paprašiau šiemet, rugsėjo mėnesį, naujai gautų devintokų parašyti rašinį apie jų mėgstamiausią knygą. Vienas rašo, kad labai labai mėgsta skaityti ir yra jau matęs visus filmus apie Harį Poterį, vieną net detaliai papasakojo…. Nė žodžio apie knygą. Ir aš gerai suprantu, koks iššūkis manęs per tuos ketverius darbo metus su juo laukia. Ar suprantate ir jūs?“ – retoriškai laiške klausia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Eigminienė. Kokia yra lituanisto – mokytojo misija mokykloje?
Skaityti toliau: Dainora Eigminienė: „Nesusiaurinkime ugdymo iki banalaus rengimosi egzaminams“

Regimantas Tamošaitis: „Granauskas man – kaip kūlgrinda Žemaitijos pelkėse“

Nusprendžiau pasidalinti rytinėmis mintimis apie šviesaus atminimo rašytoją Romualdą Grananuską. Gerai suprantu, kad ne visos tos mano mintys atrodys priimtinos, juk tikras mūsų santykis su literatūra yra labai asmeniškas, kaip tikėjimas, bet aš galvoju tik taip ir ne kitaip, ir tos mintys mano galvoje atsirado tikrai ne šiandien ir ne vakar. Nemanau, kad jos pasikeis.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis: „Granauskas man – kaip kūlgrinda Žemaitijos pelkėse“

Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“ (Romualdas Granauskas)

Romualdas Granauskas

1939.IV.18–2014.X.28

Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“:

„Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes, visi Žemaitijos juodvarniai pakilo nuo medžių viršūnių. Kaip juodas debesis jie apsupo jam galvą, – kaip juodas ir tylus debesis, ir nė vienas neišdavė balso, o sparnais kuo tyliausiai sklendė per orą. Jų visko mačiusios akys labai nustebusios žiūrėjo žemyn, kur pilkame vieškelio fone judėjo maža žmogaus figūrėlė, – iš aukštybių žmogus toks mažas, o vieškelis toks ilgas, kad net iš čia, iš po debesies, jo galo ir pabaigos neįmanoma įžiūrėti, – kada tu nueisi, kaip tu nueisi, kur tu sustosi? Jie, išgyvenę Žemaitijoje žilus šimtmečius, nė vienas dar nebuvo matęs, kad toks jaunas žmogus taip toli pasiryžtų: į ateities miglas, į kasdienybės vargus, į gyvenimo skurdą, į gūdžiausią vienatvę, į sunkiausio darbo vergiją. Žemaitija maža, tačiau pėsčias nei per dieną, nei per dvi jos nepereisi, todėl net kelias dienas lydėjo juodvarnių pulkas Daukantą, nakvodamas tose vietose, kur ir jis nakvojo, gerdamas iš tų upių, kur ir jis gėrė. Neatstodamas sekė per didžiąsias Rietavo girias, o kai jis išėjo iš jų, sutūpė pakraščiuose priešais Lietuvą, priešais didžiąsias lygumas, nubėgančias Kauno pusėn, Vilniaus link, kur net jie, pajūrio paukščiai, niekada nėra buvę. Jau nebe žemaičių, jau lietuvių, jau kalnėnų kvapus iš ten nešė vėjas, o Daukantas palengva vis tolo vieškeliu, vis mažėdamas ir nykdamas. Ir tik tada, kai vos bebuvo matyti, pats juodžiausias iš juodvarnių vieną vienintelį kartą garsiai krunktelėjo: nors atsigręžk, žmogau, į gimtąją pusę, nusiimk kepurę ir nuleisk galvą, jeigu neužmiršai, kad mirsi. O Daukantas išgirdo, sustojo ir ne tik nuleido galvą, bet dar ir žemai nusilenkė. Ir vėl nuėjo tolyn, toks mažas ir nepalaužiamas. Bet juodvarniai dar neskrido atgal, nors neartimas kelias laukė jų pačių, tupėjo ir žiūrėjo į padebesius, kur, jų manymu, kažkas turėjo pasirodyti!..“
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“ (Romualdas Granauskas)

Brigita Speičytė. Antano Strazdo giesmės šventos

Šis pranešimas buvo perskaitytas Lituanistų sambūrio visuotiniame susirinkime, vykusiame spalio 10 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Simboliška, kad šių metų sukaktys žymi svarbias lietuvių literatūros ir kultūros pradžias, susijusias su Kristijono Donelaičio ir Antano Strazdo vardais. Kai 1814 m. Vilniuje, Misionierių spaustuvėje išėjo pro cenzūros akis prasprūdusi Strazdo knygelė Giesmės svietiškos ir šventos, apie Donelaičio rankraščius žinojo tik keli žmonės. Kai 1818 m. Karaliaučiuje pasirodė Donelaičio „Metai“ su Liudviko Rėzos vertimu į vokiečių kalbą, dedikacija svarbiam Prūsijos kultūros veikėjui ir politikui, mokslingu įvadu ir profesionaliais filologiniais komentarais, po metų Strazdo nelegalią knygą Vilniaus vyskupijos vyresnybė įsakė rinkti ir deginti.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Antano Strazdo giesmės šventos

Kęstutis Urba. Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją

Profesorius Kęstutis Urba rašo: „Kalbėti ne tik apie programą, bet ir apie bendresnes problemas manau turįs moralinę teisę: nuo Nepriklausomybės pradžios dalyvavau lituanistų ekspertų grupės, kuriai vadovavo šviesaus atminimo profesorė Vanda Zaborskaitė, darbe, esu parengęs chrestomatinio pobūdžio literatūros vadovėlius keturioms (7–10) klasėms.“
Skaityti toliau: Kęstutis Urba. Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją

Profesorės Eugenijos Ulčinaitės vieša paskaita „Senosios Lietuvos literatūros tekstai ir kontekstai“

Maloniai kviečiame į Profesorės Eugenijos Ulčinaitės viešą paskaitą

„Senosios Lietuvos literatūros tekstai ir kontekstai“,

kuri vyks Vilniaus universiteto, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje spalio 27-ąją, pirmadienį, 17 valandą.

Prof.E.Ulčinaitė

 

 

 

 

 

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra
ir Lituanistų sambūris

Skaityti toliau: Profesorės Eugenijos Ulčinaitės vieša paskaita „Senosios Lietuvos literatūros tekstai ir kontekstai“