Mėnuo: lapkričio 2014

Visame pasaulyje gyva kalba, net ir tokia sena kaip lietuvių, nuolat atsinaujina,prisitaiko prie laiko aktualijų. Frazeologijos perkūrimas – vienas iš ryškiausių kalbos atsinaujinimo pavyzdžių, kai, regis, amžiams sustabarėję, vientisi, nedalomi, pastovios leksinės ir gramatinės sandaros pasakymai, visuotinai paplitusios citatos stilistiškai ir semantiškai keičiami. Svarbiausia, kad šis atnaujinimas neturi pabaigos: kiekvieną kartą net ir tą patį pasakymą autorius aktualizuoja, kūrybiškai vis kitaip keičia, pritaikydamas naujoms sąlygoms, naujam kontekstui.

Skaityti toliau: Regina Koženiauskienė. Perkurtos frazeologijos žaismas žiniasklaidoje

Lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Apie basą kritiką

Galima abejoti, ar eseistiką tinka atskirti nuo grožinės kūrybos. Šiuo atveju praverčia literatūros klasifikacija. Formalioji esė, rašoma pagal taisykles, jau buvo žinoma oratorystės mene. Jai forma svarbesnė už naratyvą. Tokios esė autorius siekia nuoseklumo. Savo požiūrį jis dėsto atsisakydamas pasakojimo pirmuoju asmeniu, tai jam leidžia teigti neginčijamas tiesas. Jam nesvarbi teks­to meninė raiška.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo

Prancūzų poetas Paulis Verlaine`as 1888 m. palydėjo į pasaulį garsiąją frazę – „prakeiktieji poetai“, les poètes maudits. Taip jis pavadino savo studiją, kurioje pristatė skaitytojams dar menkai žinomus kūrėjus, vėliau pripažintus unikaliais modernizmo literatūros pradininkais – tarp jų skandalingąjį Arthurą Rimbaud, buvusį savo mylimąjį, dėl kurio turėjo kone dvejus metus praleisti kalėjime. Studijos įžangoje Verlaine`as pabrėžia svarbią išlygą. Prakeiktaisiais poetais šiuos autorius tenka vadinti tiktai dėl gyvenamojo laiko, tiktai dėl jiems visur juntamos vulgarios neapykantos, o tiksliau būtų juos apibūdinti kitaip: „Turėtume sakyti – absoliutūs poetai (…). Absoliutūs vaizduote, absoliutūs išraiška, absoliutūs kaip geresniųjų amžių aukštakilmiai monarchai. Tačiau prakeikti! Teiskite.“
Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Prakeiktoji poetė

Kalba, pasakyta 2014 m. lapkričio 20 d. priimant valstybinę Jono Basanavičiaus premiją

Gerbiamas Premjere, gerbiamas Ministre, gerbiami J. Basanavičiaus premijos laureatai, šios premijos skyrimo komiteto nariai, brangūs bičiuliai ir bendražygiai, mylimi šeimos nariai, visi šios gražios popietės dalyviai!

Skaityti toliau: Vaclovas Bagdonavičius. Į laisvę ėjusi tauta girdėjo Vydūno „sau žmogaus“ himną

Abraomas Kulvietis, bene mokyčiausias XVI amžiaus lietuvis, LDK persekiojamas dėl protestantiškų pažiūrų, laiške Bonai Sforcai rašė, kad norėdamas dirbti saviesiems yra priverstas dirbti svetimiems, o dabar, galėdami dirbti savo kultūrai, dažnai linkstame dirbti svetimoms.
Skaityti toliau: Vida Lisauskienė. Kodėl, galėdami dirbti saviems, norime dirbti svetimiems