Motiejus Valančius: okupantams – Makiavelis, Lietuvai – tautos kūrėjas

Mūsų istorinėje atmintyje Valančius visų pirma – blaivybės sąjūdžio Lietuvoje įkūrėjas. Bet tikrasis jo istorinis matmuo kur kas didesnis. XIX a. carų okupuotai Lietuvai netekus politinės vadovybės vyskupas M.Valančius buvo pagrindinis vienintelis visuomenės autoritetas ir vadovas. Mažiausiai ketvirtį XIX amžiaus Žemaičių vyskupas buvo faktiškasis Lietuvos vadovas ir politinės lietuvių tautos kūrėjas.
Skaityti toliau: Motiejus Valančius: okupantams – Makiavelis, Lietuvai – tautos kūrėjas

Sovietmečio literatūros laukas: Rimanto Kmitos pokalbis su Kęstučiu Nastopka

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas netrukus išleis Rimanto Kmitos ir kitų mokslininkų sudarytą pokalbių knygą „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Knygoje –  mokslininkų kalbintų rašytojų, vertėjų, redaktorių, skaitytojų, bibliotekininkų, mokytojų, dėstytojų, knygynų darbuotojų pasakojimai  apie sovietmečio literatūros pasaulio ypatybes; tai – bandymas fiksuoti tai, kas neužrašyta jokiuose dokumentuose, – žmonių atmintyje likusius literatų ryšius, santykius, įvykių vertinimus. Pasakojimai, prisiminimai apie šį laiką dėl politinių aplinkybių gal net svarbesni, negu kitų laikotarpių, o elgsenos ir pasirinkimų lygtyse – daugiau nežinomųjų, negu įprastesniame kontekste.  Ši knyga – didžiausias tokio pobūdžio literatūrologų parengtas pokalbių ciklas pagal bendrą pusiau struktūruotą klausimyną. Per dvejus projekto vykdymo metus buvo pakalbinti 65 respondentai, surinkta daugiau medžiagos, negu iššifruota.
Skaityti toliau: Sovietmečio literatūros laukas: Rimanto Kmitos pokalbis su Kęstučiu Nastopka

Danguolė Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai

Gerbiamieji, šiandien jaudinuosi beveik taip pat, kaip ir tada, kai šioje salėje stebėjau visą šiandien minimo įstatymo priėmimo eigą.
Tikriausiai jau beveik neįsivaizduojamas tuometis politinis ir sociokultūrinis valstybinės kalbos kontekstas ir iki minimumo susiaurėjusios lietuvių kalbos funkcijos viešajame gyvenime. Prisiminkime: to meto duomenimis, Vilniuje buvo telikusi tik viena gamykla, raštvedybą tvarkiusi lietuviškai. „Įmonė net neturi rašomosios mašinėlės lietuvių kalba“ – tai liudijimas apie to meto Klaipėdos Vakarų laivų remonto įmonę. Panaši padėtis buvo susiklosčiusi visoje Lietuvoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija kreipėsi į Vyriausybę prašydama aprūpinti visas Pietryčių ir Rytų Lietuvos savivaldos institucijas rašomosiomis mašinėlėmis lietuvišku šriftu, nes jų ten nebuvo.
Skaityti toliau: Danguolė Mikulėnienė. Valstybinė lietuvių kalba: lūkesčiai ir rūpesčiai

Bronislovas Genzelis. Valstybinės kalbos įstatymas – Konstitucinės nuostatos įgyvendinimas

Kalba yra raiškiausias tautos egzistencijos požymis, kultūros   reiškėja. Istorinė situacija apsprendžia jos vartojimo galimybes. Kai tauta funkcionuoja normaliose sąlygose, gimtoji kalba, viešojo gyvenimo (ryšių) ir valstybinė kalba yra ta pati. Jei valstybinė kalba yra gimtoji, ji stiprina tautinę savimonę, o jei valstybinė kalba yra kitos tautos kalba, ji siaurina gimtosios kalbos vartojimo ribas. Kai gimtosios kalbos, viešojo gyvenimo ir valstybinės kalbos vartojimas nėra adekvatus, žmogus priverstas tapti dvikalbiu, trikalbiu ar keturkalbiu. Tada į gimtąją kalbą skverbiasi svetimybės, gimtoji kalba virsta namų židinio kalba (ji nevartojama žmonių susibūrimo vietose, įstaigose, kulto reikaluose). Lietuvos istorijos analizė patvirtiną šią teorinę prielaidą. Kita vertus viešojo gyvenimo ir valstybines kalbas negalima painioti su ryšių kalbomis, kurių visai kitokios funkcijos.
Skaityti toliau: Bronislovas Genzelis. Valstybinės kalbos įstatymas – Konstitucinės nuostatos įgyvendinimas