Antanas Balašaitis. Tarmių atgimimas literatūroje

Kol nebuvo nusistovėjusios bendrinės kalbõs, mūsų rašytojai rašė savo tarme. Dionizas Poška, Motiejus Valančius, Simonas Daukantas – žemaitiškai, Antanas Baranauskas poemą Lietuvos gamtai „Anykščių šilelį“ sukūrė aukštaičių anykštėnų tarme. 1904 m. atgauta lietuviška spauda įtvirtino bendrinę kalbą. Ji įsigalėjo ir grožinėje kūryboje.
Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Tarmių atgimimas literatūroje

Vida Girininkienė. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos“ namų (II)

Zigmo Skirgailos miestas

1928 m. gruodžio 1 d. Naumiesčio burmistru tapo Zigmas Skirgaila (1882–1962), vargonininkas, pianistas, chorvedys, kompozitorius, dainininkas, kultūrininkas ir, pasirodo, ūkiška miesto galva. Mokęsis Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje, su Miku Petrausku koncertavęs JAV lietuvių kolonijose, gerai pažinojęs Europą, turėjo tikslą „išvilkti“ atokų pasienio miestelį į kultūros aukštumas.
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos“ namų (II)

Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

Baigdamas netrumpą savo amžių esu išsilukštenęs vos porą kitiems gal nereikšmingų dalykų: Visatos Kūrėjas neturėjo liniuotės, niekur nenubrėžė tiesių linijų ir nesukūrė dviejų vienodų objektų. Bet kokios dogmos, panašios į euklidines linijas, yra klaidingos, o bet koks mėginimas suvienodinti žmones – pragaištingas.
Ne visai teisus ir išmintingasis Koheletas sakydamas: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja. Atvirkščiai – nebūna pasikartojančių dienų ir metų, juo labiau – ištisų epochų, istorijos laikotarpių.
Skaityti toliau: Kazys Saja. Šiu, Lietuva, šiu, mano žaloji

Kun. Jurgis Pabrėža: botanikas, gydytojas, poetas ir pasaulietis pranciškonas

1771 m. sausio 15 dieną Večių kaime, Kretingos apskrityje, gimė Jurgis Pabrėža – kunigas, pasaulietis pranciškonas, gydytojas, botanikas, poetas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų. Apie tai, kuo Jurgis Pabrėža svarbus visai Lietuvai, kokie juo nuopelnai botanikos ir medicinos srityse ir apie vis dar gyvą liaudies pamaldumą tėvui Ambrozijui radijo laidoje „Porciunkulė“ pasakoja istorikas Julius Kanarskas.
Skaityti toliau: Kun. Jurgis Pabrėža: botanikas, gydytojas, poetas ir pasaulietis pranciškonas

Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – „aukso kasyklos“ pilietiškumui ugdyti

Mokiniai, mokytojai ir ekspertai negaili kritikos pilietiškumo ugdymui šalies mokyklose. Pilietinės visuomenės institutas ir kitos organizacijos ne kartą siūlė, kaip būtų galima aktyviau ir patraukliau ugdyti jaunosios kartos pilietiškumą ne tik pilietinio ugdymo, bet ir daugelio kitų dalykų pamokose. Tam itin tinkamos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, kurių turinį susieti su valstybės reikalais ir piliečiui reikalingomis vertybėmis padės nauja metodinė medžiaga – papildomas pilietiškumo ugdymo modulis lituanistams.
„Lietuvių kalbos ir literatūros, kaip ir kitų mokomųjų dalykų, pamokose turi būti keliami šiandienos visuomenei aktualūs klausimai. Negalime tikėtis savarankiško mąstymo iš žmogaus, kuris neįgudęs spręsti problemas, prisiimti atsakomybę, būti aktyvus pamokose, mokykloje, kitaip tariant – kuris buvo mokytas formaliai“, – sako Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Dainora Eigminienė, viena iš naujojo modulio rengėjų.
Skaityti toliau: Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – „aukso kasyklos“ pilietiškumui ugdyti

Forumas „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“

Lituanistų Sambūris kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu,  Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutais 
kviečia į Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-mečiui skirtą forumą
Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės

Skaityti toliau: Forumas „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“

Motiejus Strijkovskis. Liudijimas apie Lietuvą (II)

Po to Decijus toliau rašo: galiausiai, –­­ sako jis, – kaip mano kiti istorikai, pasirodo, kad lietuviai anksčiau išėjo iš borusų arba prūsų ribų su Litalanu, savo kunigaikščiu, ir užpildė tas sodybas, kurias seniau buvo palikę. Nes prieš tai kažkada seniai jų protėviai, palikę tas vietas, kur šiandien Lietuva, persikėlė į Prūsiją. O kai Litalanas, kunigaikštis, su savo žmonėmis grįžo į savo buvusius gimtuosius kraštus, juos pavadino savo vardu – Litalanija, nes tas žemes nuo seno valdė alanai, narsių gotų gentis, kurie buvo vadinami ir gotalanais, kaip aukščiau esu išsakęs eilėmis pagal senas prūsų kronikas apie prūsų karalių Vedenutą ir jo sūnus. Kaip vadina, taip ir vadina, išprotėtum galvą laužydamas.
Skaityti toliau: Motiejus Strijkovskis. Liudijimas apie Lietuvą (II)

Vida Girininkienė. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos“ namų (I)

Juozas Bagdonas pasakojo: „Susitikus mums trise Vilkaviškio stoty (ar pačiam Vilkavišky), vienas iš mūsų bend­radarbių M. S., užsiminus V. Kudirkai apie inteligentų apsileidimą, pasakė: „Vis tik kartais gerai, kad kas paragina, primena.“ Į tai V. Kudirka atsakė: „Ar žinai, įtaisyk kokį laikrodį, kuris mušdamas valandas sakytų: „kiaulė“, „kiaulė“, „kiaulė“!“ Šiaip mandagus, švelnus kolega pasidarė nervingas, įžūlus. Jis nesuprato žmogaus silpnumo, gyvenimo aplinkybių, profesijos pareigų… Jam išrodė, kad visa turi būti aukojama idėjai, kad negalima užmiršti apleistos tėvynės dirvos, šventų pareigų…“
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos“ namų (I)