Mėnuo: gegužės 2015

Šalia Vytauto bažnyčios, Kaune, nuo 1920 m. gyveno rašytojas, kunigas visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Ilgą laiką tame bute gyveno Vytauto bažnyčios kunigai – paskutinis jų Ričardas Mikutavičius. Šiuo metu vos pravėręs memorialinio buto duris, atsiduri tarpukario Kaune – Vaižganto butas atkurtas visiškai autentiškai, išsaugoti beveik visi jame buvę daiktai ir baldai. Muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas sako, kad muziejaus gyvenimas yra toks pat įvairus, kokia buvo ir Vaižganto asmenybė.
Skaityti toliau: Vaiva Lanskoronskytė. Viešnagė Vaižganto namuose – dar kartą apie „deimančiukų“ sėją ir rinkimą

Šis pokalbis parengtas V. Daujotytės 70-mečio proga ir publikuotas almanache „Poezijos pavasaris 2015“.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. „Pirmiausia poeziją pamačiau, paskui išgirdau“

Profesorius Donatas Sauka turėjo išraiškingą profilį, kalbančias rankas, išlavintą atmintį ir intelektą, prilygstantį atominei  elektrinei.
Universitete ir mums, žurnalistams, Jis dėstė tautosaką. Prisimenu, kaip vienam kursiokui per įskaitą pasakius, kad puikus tautosakos pavyzdys yra daina „suk suk ratelį, suk į vieną pusę“, dėstytojas pašoko kone iki lubų ir, regis, gana ilgai ten kabojo, o nusileidęs paprašė ateiti dar kartą „be ratelio“.
Skaityti toliau: Elena Tervidytė. Prisimenant profesorių Donatą Sauką

Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško…“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)

Kelioms Vilniaus universiteto lituanistų kartoms literatūros ir tautosakos profesorius Donatas Sauka buvo centrinė figūra, gyvas kultūros herojus. Profesorius saugojo aukštą lituanistikos dvasią, gynė lietuvių literatūros garbę kaip savąją, skatino neprarasti kriterijų. Kas iš tiesų susitiko su Donatu Sauka, susitiko su lituanistika kaip savo pašaukimu. Kas atlaikė jo skvarbų žvilgsnį, tikrinančią ironiją, kreipiančią ir reiklią savirefleksiją, įgijo atspirtį visam nelengvam humanitaro gyvenimui.

Skaityti toliau: Likti literatūros prasmių erdvėje. In memoriam Profesoriui Donatui Saukai

„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus.
Skaityti toliau: Gabija Mackevičiūtė. Po graždankos presu, arba Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (1864–1904)