Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti savo turėtą profesinę kvalifikaciją ir tapti lietuvių onomastikos specialistais. Pradėjo jie nuo asmenvardžių rašybos įstatymo projekto. Anot jo autorių, iš Lietuvos piliečio asmenvardžio rašybos turi būti aišku, ar žmogus yra lietuvis, ar kitatautis. Kitataučius Lietuvos piliečius siūloma ženklinti kitokia, nelietuviška jų asmenvardžių rašyba. Skaityti toliau: Alvydas Butkus. Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai
Mėnuo: gegužės 2015
Sigitas Parulskis. Kalba apie gimtąją kalbą
Ne kasdien pasitaiko tokia proga sakyti sveikinimo kalbą Prezidentūroje, ir ne bet kam – Nacionalinio diktanto nugalėtojams, žmonėms, kurie rūpinasi pagrindiniu mano darbo instrumentu. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kalba kur kas daugiau nei instrumentas. Ir vis sunkiau susigaudyti, kada aš ją kuriu, o kada – ji mane. Kaip tai vyksta?
Skaityti toliau: Sigitas Parulskis. Kalba apie gimtąją kalbą
Aušra Gudavičiūtė. Likdama nuošalėje Aldona Liobytė daugeliui buvo pasaulio centras
Aldonos Liobytės (1915–1985) – vilnietės rašytojos, aktorės, redaktorės, leidėjos, vertėjos – vaidmuo lietuvių kultūroje didesnis, negu galima būtų spėti iš enciklopedinių duomenų. Dirbusi vaikų literatūros redaktore ir, kaip vaikų rašytoja, užėmusi kuklią padėtį literatūros hierarchijoje, ji buvo autoritetinga kultūros procesų vertintoja, palikusi ne tik literatūrinį, bet ir gausų iki šiol mažai tepublikuotą epistolinį palikimą.
Skaityti toliau: Aušra Gudavičiūtė. Likdama nuošalėje Aldona Liobytė daugeliui buvo pasaulio centras
Abiturientams šįmet duris atveria pirmoji pasaulyje „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa
Kalbos krizė žymi naują kalbinę erą. „Kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai“, – tokią pastabą išsako prof. Arūnas Augustinaitis. Jo teigimu, konkurencingumas yra pirmiausia kalbinis, todėl mokėdami valdyti savo kalbą, greičiau prisitaikysime ne tik prie pasaulio permainų, bet ir gebėsimas jas inicijuoti. Kokių naujos kartos lingvistų-profesionalų šiuo metu trūksta Lietuvoje? Kokias profesines galimybes gali pasiūlyti „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa?..
Skaityti toliau: Abiturientams šįmet duris atveria pirmoji pasaulyje „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa
Vaiva Lanskoronskytė. Viešnagė Vaižganto namuose – dar kartą apie „deimančiukų“ sėją ir rinkimą
Šalia Vytauto bažnyčios, Kaune, nuo 1920 m. gyveno rašytojas, kunigas visuomenininkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Ilgą laiką tame bute gyveno Vytauto bažnyčios kunigai – paskutinis jų Ričardas Mikutavičius. Šiuo metu vos pravėręs memorialinio buto duris, atsiduri tarpukario Kaune – Vaižganto butas atkurtas visiškai autentiškai, išsaugoti beveik visi jame buvę daiktai ir baldai. Muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas sako, kad muziejaus gyvenimas yra toks pat įvairus, kokia buvo ir Vaižganto asmenybė.
Skaityti toliau: Vaiva Lanskoronskytė. Viešnagė Vaižganto namuose – dar kartą apie „deimančiukų“ sėją ir rinkimą
Lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės“
2015 m. gegužės 15-16 d. Burbiškyje lituanistai drauge su istorikais diskutavo apie asmenybių įtaką Lietuvos istorijoje.
Skaityti toliau: Lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės“
Viktorija Daujotytė. „Pirmiausia poeziją pamačiau, paskui išgirdau“
Šis pokalbis parengtas V. Daujotytės 70-mečio proga ir publikuotas almanache „Poezijos pavasaris 2015“.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. „Pirmiausia poeziją pamačiau, paskui išgirdau“
Elena Tervidytė. Prisimenant profesorių Donatą Sauką
Profesorius Donatas Sauka turėjo išraiškingą profilį, kalbančias rankas, išlavintą atmintį ir intelektą, prilygstantį atominei elektrinei.
Universitete ir mums, žurnalistams, Jis dėstė tautosaką. Prisimenu, kaip vienam kursiokui per įskaitą pasakius, kad puikus tautosakos pavyzdys yra daina „suk suk ratelį, suk į vieną pusę“, dėstytojas pašoko kone iki lubų ir, regis, gana ilgai ten kabojo, o nusileidęs paprašė ateiti dar kartą „be ratelio“.
Skaityti toliau: Elena Tervidytė. Prisimenant profesorių Donatą Sauką
Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)
Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško…“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)
Likti literatūros prasmių erdvėje. In memoriam Profesoriui Donatui Saukai
Kelioms Vilniaus universiteto lituanistų kartoms literatūros ir tautosakos profesorius Donatas Sauka buvo centrinė figūra, gyvas kultūros herojus. Profesorius saugojo aukštą lituanistikos dvasią, gynė lietuvių literatūros garbę kaip savąją, skatino neprarasti kriterijų. Kas iš tiesų susitiko su Donatu Sauka, susitiko su lituanistika kaip savo pašaukimu. Kas atlaikė jo skvarbų žvilgsnį, tikrinančią ironiją, kreipiančią ir reiklią savirefleksiją, įgijo atspirtį visam nelengvam humanitaro gyvenimui.
Skaityti toliau: Likti literatūros prasmių erdvėje. In memoriam Profesoriui Donatui Saukai