Rugpjūtyje sirpstantys šermukšniai vaikystėje man žadino liūdesį. Raustančios uogų kekės primindavo, kad netrukus prasidės mokslo metai, kai kurie mano draugai išvažiuos į Telšius, į Plungę ar net į Klaipėdą mokytis, o aš vėl turėsiu likti namie prie savo gyvulių, vakarais – prie smilkstančios lempos ar prie avitaukių buroklempės. Net skaityti prie jos nedaug ką tesurasiu. Skaityti toliau: Kazys Saja. Kodėl mūsų tiek maža