Profesorė Viktorija Daujotytė recenzuoja naujausią Donaldo Kajoko poezijos knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.
Donaldas Kajokas – daug jau jo, tikrai daug. Bet ar gerų eilėraščių gali būti per daug? Ar kada tekančioj upėj vandens per daug? Ar medžių miške? Ar vėjo, stovint ant kalno? Ar laiko, kurio valandos nežinomos? „Graffiti: amžinybė“, dedikacija Rūtai, gal ir Rūtai Staliliūnaitei. Gal ir dar kam. Puikus tekstas – tikrai „lyg baltu kinų tušu parašytas“ raščiukas: grįšiu po valandos / tik nežinau / kada.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Pasakyti apie pasakyta