Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare
Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip dažnai nereikalingą, erzinantį balastą. Kartais pirmiausia atsiranda sakinys, kartais istorija, kuri dar neturi kalbinio savo kūno, o tik schematišką įvykių ir veidų seką. Suprantu, kad be sakinio nebūna literatūros – tokia pastaba: „jis neturi sakinio“ arba „jo puikus sakinys“ yra rašytojų, o gal redaktorių slengas, žargonas, bet ji daug pasako apie rašytoją ir jo kūrybą.
Skaityti toliau: Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

Ką literatūrologai veikia vasaromis?

Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieiti be žmonos. Taip pat kultūriškai įsišaknijęs stereotipas, kad intensyvų adrenalino potroškį jaučiantis vairuotojas rinksis BMW markę ir dažnai išdykaus tarp eismo juostų nerodydamas posūkio signalo. Sykiu neginčijimai įrodyta, kad literatūrologams reikia salų. Literatūros salų. Tokio vasarinio akademinio seminaro – pažintinės ir pramoginės stovyklos, prasidėjusios praėjusį antradienį ir trukusios tris dienas.

Skaityti toliau: Ką literatūrologai veikia vasaromis?