Mėnuo: rugsėjo 2016

Eduardo Volterio „Svečių ir lankytojų sąrašas“
Eduardo Volterio „Svečių ir lankytojų sąrašą“, saugomą Rusijos mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo filiale, Prano Vaičaičio bio­grafai žino, tačiau jis nėra ištirtas. Detaliau neanalizuotas ir E. Volterio palikimas, liudijantis jo glaudų įvairių sričių bendravimą su lietuvių kultūros ir politikos veikėjais iki 1918 m. Juoba kad jis 1904–1917 m. ėjo ir lietuviškų knygų cenzoriaus pareigas, palaiminęs anuomet taip reikalingų scenos veikalų ir kitų knygų leidybą. 1918 m. „iš lapkričio penktosios į šeštosios dienos naktį“ E. Volteris buvo suimtas ir jo bute atlikta krata.
Skaityti toliau: Vida Girininkienė. Universitetas prie Nevos (II)

Šiandien, svarbią Vilniaus kultūrai akimirką siūlau prisiminti sakinius, kuriais baigiasi Czesławo Miłoszo knyga „Tėvynės ieškojimas“ – kaip žinia, ją, ką tik pasirodžiusią, Miłoszas atsivežė į Lietuvą 1992-aisiais sugrįždamas čia po 52-ejų emigracijos metų. „Vilnius yra vėl nepriklausomos Lietuvos sostinė, aš džiaugiuosi tuo, kadangi linkiu tam miestui gera. Jis nusipelnė, kad būtų viena iš žinomų ir gražių Europos sostinių. Vilniaus dangus, jo debesys, jo architektūra apipavidalins daugelį žmogiškojo proto kūrinių, kadangi, nepai­sant mano mėginimų kai ką paaiškinti, reikia pripažinti, jog viską kuria pati šio miesto dvasia.“
Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Miłoszo laiptų puslapiai

Esame girdėję gausybę patarimų, kaip puoselėti kūno grožį, pasirinkti tinkamus drabužius ir kvepalus. Tačiau beveik niekas nekalba apie balso grožį, nors aštrus, atšiaurus, cypiantis ar kniaukiantis balsas žeidžia aplinkinių klausą, atstumia. Be to, balsas nėra duotybė – jį galima tobulinti.
Skaityti toliau: Teodora Rašimaitė. Žmogaus balsas išduoda visas jo paslaptis

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. In memoriam Leonidui Donskiui (1962 – 2016)

„Joks apdovanojimas negali pakeisti mokslininko interesų ar darbo krypčių, tačiau visi pozityvūs dalykai skatina“, – sako Vilniaus universiteto Senato pirmininkė, Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė.
Skaityti toliau: Dainora Pociūtė-Abukevičienė: Lituanistikos sklaidai pasaulyje reikia didesnio valstybės dėmesio

Neseniai liūdėdami išlydėjome amžinybėn filosofą Leonidą Donskį. Mūsų dar laukia ilgas ir dėmesingas įsiskaitymas į jo mintis ir tekstus. L. Donskio  svarstyta ir apie švietimo sistemą: „Švietimas yra sugebėjimas nesustoti, nes sustojimas šiame pasaulyje, kuris nestovi, reikštų ėjimą atgal. Mokykla nėra žinios ar informacija, tai ėjimas į priekį.“
Tačiau dabar paskaitykime minčių, skirtų Leonidui Donskiui atminti.
Skaityti toliau: Leonidui Donskiui atminti

Pavadinimą ir rašinio turinį įkvėpė šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatyta Solveigos Daugirdaitės knyga „Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ (LLTI, 2015). Mugei pavadinimu „Personažai ieško autoriaus“ tokia knyga pritiko. Aprašytas neeilinis įvykis sovietmečio lietuvių kultūros istorijoje: „Lietuvą, užsieniečiams uždarą šalį, 1965 m. vasarą aplankė pasaulinio garso intelektualai – prancūzų filosofai ir rašytojai Simone de Beauvoir (1908–1986) ir Jeanas Paulis Sartre’as (1905–1980). Viešnagė, neturėjusi didesnės reikšmės Beauvoir ir Sartre’ui, buvo ir tebėra laikoma svarbia Lietuvos visuomenei“, – pradeda knygos pratarmę dr. S. Daugirdaitė. Įvykis, atrodo, iš tiesų prašėsi plunksnos, ieškojo autoriaus, kuris tokį retą ir jau vien dėl to keistą vizitą įamžintų.
Skaityti toliau: Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u