Tomas Andriukonis. Andrius Vištelis-Višteliauskas: viena įspūdingiausių istorijų, kurią galima papasakoti apie XIX a. lietuvių rašytojus

Nors Andrius Vištelis-Višteliauskas (1837–1912) buvo bene žymiausias Auszros poetas, tačiau poetinis talentas nebuvo stipriausia šios asmenybės pusė. Elgeta, bažnyčios vagis, sukilėlis, Garibaldžio bendražygis, pirmasis lietuvių neopagonis, kurio biografijos žemėlapyje mirga šalys: Rusijos imperija, Prūsija, Prancūzija, Italija, Austrijos-Vengrijos imperija, Šveicarija, Vokietijos imperija, Brazilija, Argentina. Ir visa tai vieno žmogaus, A.Vištelio-Višteliausko biografija.
Skaityti toliau: Tomas Andriukonis. Andrius Vištelis-Višteliauskas: viena įspūdingiausių istorijų, kurią galima papasakoti apie XIX a. lietuvių rašytojus

Rašykime be klaidų: IT ir lietuvių kalba – suderinama

Ne paslaptis, kad lietuvių kalbos vingrybės – nosinės vidury žodžio, raidės su kepurėlėmis ir taškais bei kitos vingrybės, kurių nėra kitose kalbose – kartais gali pakišti koją ir neblogai ją mokančiam. Bet ką daryti, jei norisi parašyti be klaidų, o lietuvių kalba net ne gimtoji? Į pagalbą ateina rašybos, skyrybos ir kitų klaidų tikrinimo sistemos internete.

Skaityti toliau: Rašykime be klaidų: IT ir lietuvių kalba – suderinama

Vykintas Vaitkevičius. Apie savastį, arba kokia kalba, tokia galva

2009 m. rudenį šviesaus atminimo doc. Rimantas Krupickas kultūros paveldui skirtame renginyje Elektrėnuose pirmą kartą parodė, kad rūpestis dėl lietuvių kalbos yra ne vien kalbininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Geografo kalba ir kalbėjimas mane apstulbino, bet jo pastangų kalbėti lietuviškai ir kurti tarptautinių žodžių atitikmenis, atvirai prisipažįstu, tada nesupratau. Prisimenu, kaip Rimantas tarė saugomija ir ji tąkart man kėlė tik juoką, o šiandien šį žodį vietoje junginio saugoma teritorija norėčiau tarti ir girdėti kuo dažniau.
Skaityti toliau: Vykintas Vaitkevičius. Apie savastį, arba kokia kalba, tokia galva

Rašytojas Grigorijus Kanovičius mokyklų bibliotekoms dovanojo 500 savo penkiatomių

„Mielas skaitytojau, paskutiniame savo romane „Miestelio romansas“ rašiau: „Gailu patikėti, bet nuo šiol tai pražudytai genčiai lemta atgimti ir gyvuoti tik teisingame, iškentėtame žodyje ir nepaperkamoje atmintyje, todėl niekam nepavyks nuslopinti mūsų negęstančios meilės ir dėkingumo protėviams. Nes tą, kas užmiršta mirusiuosius, ir patį užmirš jo palikuonys“, – tokia dedikacija rašytojas Grigorijus Kanovičius kreipiasi į savo skaitytojus knygose, kurias šiemet jis ir jo sūnus Dmitrijus Kanovičius dovanoja Lietuvos mokykloms.
Skaityti toliau: Rašytojas Grigorijus Kanovičius mokyklų bibliotekoms dovanojo 500 savo penkiatomių

Danutė Kalinauskaitė: „Mokaisi iš gerų, bet nė kiek ne mažiau ir iš blogų rašytojų“

Prozininkė Danutė Kalinauskaitė savo kūryba pradžiugina retai. Pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“ pasirodė 1987 m., „Niekada nežinai“ – 2008 m., o „Skersvėjų namai“, už kurią autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis, knygynų lentynas pasiekė 2015 m. Tačiau kūrybinių pertraukų rašytoja sako nesureikšminanti – juk visad svarbiau kaip, o ne kiek.
Skaityti toliau: Danutė Kalinauskaitė: „Mokaisi iš gerų, bet nė kiek ne mažiau ir iš blogų rašytojų“