Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto

Ar pastebėjote, kad neįtikėtinai greitai, per keliolika metų, atsidūrėme kitame krante, tarsi nematoma milžiniška katapulta būtų mus švystelėjusi į kitą pasaulį, visai kitokį, nei tas, prie kurio buvome įpratę – pasaulį, kuris primena Orwello utopiją kur kas labiau nei sovietmetis, nors, atrodo, taip neturėtų būti.
Skaityti toliau: Arvydas Šliogeris. Iš ano kranto

Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai?

Audrius Ožalas (15min.lt) nusprendė pasidomėti, ką vasarą skaito mūsų rašytojai, kokius kūrinius jie galėtų rekomenduoti? Vieni jų grįžta prie klasikos, kiti atsakymų ieško negrožinėje literatūroje, tyrinėja naujus literatūros klodus, dar kiti ieško įkvėpimo savo būsimiems kūriniams. Šįkart – pirmoji rašytojų rekomendacijų dalis.

Skaityti toliau: Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai?

Roma Bončkutė. Simono Daukanto asmenybės ir darbų labirintai

Simono Daukanto (1793–1864) asmenybė ir darbai ne vienai kartai buvo veiklumo, doros ir įkvėpimo šaltinis. Prie jų, nors ir vertintų prieštaringai, buvo grįžtama epochų kaitos periodais. Laikydamasis etnocentriškų pažiūrų, o lietuviškumui teikdamas normatyvinio pozityvumo, Daukantas, nepaisydamas menko galimų skaitytojų pasirengimo, viršydamas jų išsilavinimo ir žinių lygį, užčiuopė ir išreiškė modernesnes idėjas, kurias skelbė pažangūs to meto amžininkai. Jis veikė ir veiks mokslo, literatūros ir meno kūrėjus. Apie tai „Gimtosios kalbos“ liepos mėn. numeryje rašo prof. dr. Roma Bončkutė.
Skaityti toliau: Roma Bončkutė. Simono Daukanto asmenybės ir darbų labirintai

Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis

Kodėl lietuvis, net ilgą laiką gyvendamas už savo kalbinės tėvynės ribų, šliejasi prie gimtosios kalbos kaip lanksti graikiškos bugenvilijos šakelė? Ar dėl to, kad jis – „ribotų galių“ ir neišmoksta kitų kalbų taip gerai kaip gimtosios? O gal atvirkščiai – dėl to, kad per greit išmoksta, tačiau saudade, gili, braziliška nostalgija tam, ko negrįžtamai netenki, verčia jį gręžiotis į gimtąjį žodį. Arba dėl to, kad vidine klausa girdi savo kalbą geriau nei kitas kalbas ir kultūrinio sąmoningumo lygmeniu tebėra „vaikas“, o vaikui – kol jis dar negali nerti į svetimų kultūrų upę – reikia vieno aiškaus kalbos šaltinio.
Skaityti toliau: Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis