Daiva Tamošaitytė. Kalba yra gyva dėka tų, kurie ja kalba

Švietimas, gimtoji kalba lietuviui visada buvo kai kas daugiau nei natūrali aplinka, saugi terpė, kurioje galėjo skleistis kūrybos versmė ir klestėti gyvenimas, kylantis iš prigimtinės teisės mokytis ir šviestis taip, kaip lėmė tėvų ir protėvių palikimas. Atrodo, ši teisė yra savaime suprantama. Tačiau ilgalaikė patirtis rodo, jog ne visiems pasaulyje leidžiama naudotis prigimtinėmis dovanomis. Paprastai jei gimtoji kalba netenka valstybinio statuso reikšmės, nevartojama pagrindinėse institucijose, raštuose, moksluose, ji pradeda susti, o tauta taip pat netenka galimybės plėtoti savo mentalitetą ir kultūrą lygiagrečiai su tautomis, kurios gimtąją kalbą įtvirtinusios kaip neginčijamą ir gerbtiniausią dalyką visuose visuomeniniuose reikaluose.
Skaityti toliau: Daiva Tamošaitytė. Kalba yra gyva dėka tų, kurie ja kalba