Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

Enciklopedijose rašoma, kad vidurinį mokslą Romualdas Granauskas baigė 1957-ais Sedoje, nors šiaip turėjo baigt Mosėdyje (tą pačią vidurinę, kurią 1954-ais baigė Ričardas Pakalniškis), bet iš dešimtos klasės buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miestelio parke.
Iš Romualdo Granausko 1985-ais rašytos autobiografijos: „Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštenėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A. Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom.“
Skaityti toliau: Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

Jolita Urbanavičienė apie Birutės Jasiūnaitės knygą „Lietuvių velniavardžiai“

„Lietuvių velniavardžiai“ – svarbus tarpdisciplininis tyrimas, ieškantis bendrybių tarp kalbotyros ir etninės kultūros, bei svarus indėlis į šiuolaikinę etnolingvistiką. Knygą nekantraudami atsivers kalbininkai, tautosakininkai, etnologai, mitologai, įvairių kitų specialybių humanitarai ir net tie, kuriuos traukia paslaptingas demonologijos pasaulis.
Skaityti toliau: Jolita Urbanavičienė apie Birutės Jasiūnaitės knygą „Lietuvių velniavardžiai“

Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis. Ar sinonimiški pasakymai „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“?

Remdamiesi svarbiausiais lietuvių kalbos žodynais ir keletu dvikalbių žodynų, taip pat Jono Paulausko studija „Veiksmažodžių priešdėlių funkcijos dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje“ (1958), autoriai teigia, kad bendrinėje kalboje veiksmažodžiai su priešdėliais „pa-“ ir „iš-“, nors kartais būna gana artimos reikšmės, nėra sinonimiški. Veiksmažodžiais su priešdėliu „pa-“ linkstama žymėti silpną veiksmo intensyvumą, dalinę veiksmo trukmę. O veiksmažodžiai su priešdėliu „iš-“ rodo veiksmą, kuris jau negali būti tęsiamas, nes yra pasiekęs aukščiausią lygį. Palyginkime: „pabūti – išbūti“, „parausti [žemę] – išrausti“, „palaikyti – išlaikyti“, „pamokyti – išmokyti“, „paplėsti – išplėsti“. Prie šios grupės pritampa taip pat veiksmažodžiai „iškelti“ ir „pakelti“ su papildiniu „vėliavą“. Pirmasis junginys čia įgauna ne tik vietos reikšmę, bet ir atspindi aukščiausią moralinį objekto, t. y. vėliavos, įvertinimą. Ji gali būti iškeliama aukščiau ar žemiau, iškišama pro langą, nuleidžiama nuo balkono ar su kotu pritvirtinama prie vartų – vis tiek ji bus iškelta. Tos reikšmės, suvokiant lietuvių kalbai būdingą reikšmių sistemą, neįgauna junginys „pakelti vėliavą“.

Autorių pastabas dėl junginių „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“ reikšmės skirtumų remia administracinė ir specialioji vartosena.
Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas, Vitas Labutis. Ar sinonimiški pasakymai „pakelti vėliavą“ ir „iškelti vėliavą“?

Kazimieras Garšva. Baltų kalbos ir baltistė

Akademikės Grasildos Blažienės mokslinių interesų sritys – prūsų, baltų kalbų onomastika, prūsistika ir baltistika, lyginamoji kalbotyra, kalbotyros istorija, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai, Mažosios Lietuvos kultūros istorija, senųjų rankraščių paleografinė ir lingvistinė analizė, vertimo teorija ir praktika. Mokslininkė tiria senosios prūsų kalbos vietovardžius ir asmenvardžius, užfiksuotus neskelbtuose šaltiniuose – daugiausia lotyniškai ir vokiškai rašytuose Prūsijos hercogystės dokumentuose. Akademikė Grasilda Blažienė šiomis dienomis švenčia gražią sukaktį.
Nuoširdžiausiai sveikiname Jubiliatę!
Skaityti toliau: Kazimieras Garšva. Baltų kalbos ir baltistė

Ula Zaleskytė. Mylima Ly…

„Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, skelbiame šios publikacijos pabaigoje, o iš pradžių kviestume atidžiau įsižiūrėti į laiškų adresatę „mylimą Ly“: aktyvios jaunystėje ir visiškai išnykusios savo vyro šešėlyje po vedybų E. Mykolaitienės asmenybė vis dar kelia daug klausimų literatūrologams, muziejininkams ir jos biografijos tyrinėtojams.
Skaityti toliau: Ula Zaleskytė. Mylima Ly…

Redaktorė Rita Urnėžiūtė: „Tikrai bus kam dirbti ir po mūsų“

Tradiciškai rugsėjo pradžioje pasikartojame lietuvių kalbos taisykles, nes ir proga yra tam tinkama – rugsėjo 8-oji – Tarptautinė raštingumo diena. Raštingumas – tai ne vien gebėjimas sudėlioti nosines ir kablelius, bet ir taisyklingas linksnių, gramatinių formų, terminų vartojimas.

Skaityti toliau: Redaktorė Rita Urnėžiūtė: „Tikrai bus kam dirbti ir po mūsų“

Tarptautinė raštingumo diena

Lietuvių kalba jau ir saviesiems, kalbantiems iš prigimties, pasidarė sunki, per sunki. Nors ir rašome diktantus, randame raštingų ir raštingiausių. Bet nebesiekiame kalbinės inteligencijos, rodome daug viešo aplaidumo. <…> Ar mes turime kalbinės savigarbos? Ar ne čia silpniausia mūsų vieta? O norime, kad visi mūsų valstybės piliečiai gerai mokėtų lietuviškai. Norėkime pirmiausia iš savęs, iš savųjų.
Viktorija Daujotytė

Daiva Vaitkevičienė. Midus Europos priešistorėje

Midaus istorija prasideda jau prieš 9000 metų. Tuo metu Geltonosios upės slėnyje Kinijoje Jiahu neolitinėje gyvenvietėje žmonės paliko molinių indų, kuriuos ištyrus nustatyta, kad čia buvo laikomas midus. Neolitinio gėrimo sudėtyje taip pat buvo laukinių vynuogių, gudobelių vaisių ir ryžių.
Skaityti toliau: Daiva Vaitkevičienė. Midus Europos priešistorėje

Giedrius Subačius apie tai, kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba ir kodėl turime Ė, bet praradome W

Lietuvių kalbos rašyba nemenkai skiriasi nuo kaimynių. Turime net keturias nosines, turime Ė raidę, tačiau neturime W. Šiuos skirtumus priimame kaip duotybę, net negalvodami, kaip jie atsirado. Tad kaip susiformavo bendrinė lietuvių kalba ir jos raidynas? Tai – įdomių vingių kupina istorija.

Skaityti toliau: Giedrius Subačius apie tai, kaip atsirado bendrinė lietuvių kalba ir kodėl turime Ė, bet praradome W