Diskusijoje apie Dalią Grinkevičiūtę – moksleivių reakcijos užsienyje ir rankraštis bijūnuose

Šeštadienį festivalio „Vilniaus lapai“ metu vertėjos Vytenė Saunoriūtė-Muschick ir Carmen Caro Dugo diskutavo apie rašytojos ir gydytojos Dalios Grinkevičiūtės tremties prisiminimus. Pokalbio „(Ne)matoma D.Grinkevičiūtės pusė“ metu buvo kalbama apie knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ atsiradimo istoriją, rankraščių likimą bei reakcijas užsienyje.

Skaityti toliau: Diskusijoje apie Dalią Grinkevičiūtę – moksleivių reakcijos užsienyje ir rankraštis bijūnuose

Išėjo 10-asis „Gimtosios kalbos“ (2019) numeris

„Gimtosios kalbos“ spalio mėnesio numeryje – Alvidos Gedaminskienės  pasakojimas apie tai, kas ir kaip Tautinių bendrijų namuose mokosi valstybinės kalbos, Erikos Rimkutės straipsnis apie lietuvių kalbos pastoviųjų žodžių junginių išteklius, Aurelijos Gritėnienės recenzija apie Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“.
Skaityti toliau: Išėjo 10-asis „Gimtosios kalbos“ (2019) numeris

Literatūros pėdsekys. „Keturvėjininkas“ Kazys Binkis: bohema ir kūryba

XX a. pradžios Lietuvos knygų pasauliui buvo lemta turėti Biržų krašte gimusį keturių vėjų manifestatorių Kazį Binkį – avangardinės poezijos pradininką, kurio gyvenimo ir charakterio niekaip negalime atsieti nuo jo kūrybinio kelio.
Skaityti toliau: Literatūros pėdsekys. „Keturvėjininkas“ Kazys Binkis: bohema ir kūryba

Irena Smetonienė: kalba yra tokia pat konstitucinė vertybė, kaip ir laisvė

Jeigu lietuviškas vardynas jau yra susiformavęs, nežinau, kodėl staiga reikia kelti revoliuciją ir sakyti: kaip norite, taip ir rašykite. Juk jau tada, kai kalbėjome apie tų trijų nelaimingų lotyniškų raidžių atsiradimą – „w“, „q“ ir „x“, turėjome galvoje, kad tai bus palengvinimas žmonėms, kurie tokias raides turi savo pavardėse. Tačiau baisiausia tuo metu, man pasisakant už tas tris raides, būdavo tokie komentarai: „Tai dabar Kubilių pradėsime su Q rašyti?“ Jeigu atsirastų šitokia kvailybė, jeigu lietuviai staiga pradėtų tapti pasaulio piliečiais ir rašyti savo pavardes, vardus bet kaip – tada turėtume tikrą chaosą.
Skaityti toliau: Irena Smetonienė: kalba yra tokia pat konstitucinė vertybė, kaip ir laisvė

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: Vaižganto mirtis

1933 m. sausio 17-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas paguldomas į Valstybinę ligoninę dabartinėje Kuzmos gatvėje. „Šiandien pasibaigė visi bandymai, ir rezultatas paaiškėjo: anemija pernicioza – piktoji anemija, kaip a. a. mano seselei, o Tavo motinai Severijai. Prasideda kuracija žaliomis jeknomis ir kitaip maistingai. Bado dykai, negi imsiu, mokėsiu, kiek ir kiti, dar daugiau. Dr. Kuzma sako dabar esą priemonių kovai su anemija“, – rašo Bronei Klimienei į Paryžių sausio 21-ąją.
Skaityti toliau: Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: Vaižganto mirtis

Kęstutis Nastopka. Literatūriniai Tomo Venclovos poezijos intertekstai

Šio straipsnio tikslas – aprašyti įvairiakalbių poetų sąveikos pėdsakus ir aptarti poetinės kalbos transformacijos kryptį. Autoritetingiausias jaunojo Tomo Venclovos mokytojas buvo Borisas Pasternakas. Ankstyvieji lietuvių poeto eilėraščiai primena Pasternako eilėraščius iš rinkinio Viršum barjerų savo metrika, rimavimo schemomis, aliteracijų samplaikomis. Du Venclovos eilėraščiai, skirti Pasternako atminimui, parašyti 1960 ir 1961 m. Iš Osipo Mandelštamo Venclova „vagia“ daugiausia semantines fgūras. Nesiribodamas pavieniais eilėraščiais, jis priartėja prie polifoninio rusų poeto kalbėjimo. Nuolatinis Venclovos dialogo partneris – Josifas Brodskis. Kartais Venclova cituoja arba parafrazuoja lietuvių poetinius tekstus. Jo eilėraščiuose įžeminama Lietuvos XX amžiaus istorija, prisimenamas holokaustas, partizanai, okupacinio režimo aukos. Vertybinę Venclovos poezijos vertikalę palaiko Dante, Shakespeare’as. Iš XIX ir XX amžių atsirenkami Johnas Keatsas, Charle’is Baudelaire’as, Raineris Marija Rilke, Guillaume’as Apollinaire’as, Dylanas Thomas. Kaip poetinis subtekstas pasitelkiama Cypriano Norwido gedulinga rapsodija „Bemui atminti“ ir Czesławo Miłoszo „Ars poetica?“. Vėlyvuoju periodu Venclova yra parašęs penkis eilėraščius Biblijos siužetais.
Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Literatūriniai Tomo Venclovos poezijos intertekstai

Donata Mitaitė.Tomo Venclovos eilėraštis kaip atminties vieta

Straipsnyje remiamasi Prierre’o Nora atminties vietos samprata, prancūzų istoriko teiginių reikšmę literatūrai pabrėžusiais Renate Lachmann bei Pavelu Uspenskiu, ir teigiama, kad į Tomo Venclovos eilėraščius galima žiūrėti kaip į atminties vietą. Poetas įtvirtina atmintį apie ankstesnę literatūros tradiciją (ypač jam svarbūs rusų poetai Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas), o sykiu ir nesusitaikymosu totalitarizmu poziciją, poeto kartos ir jo paties gyvenimo istoriją. Siekis įtvirtinti atmintį atsiskleidžia pačių eilėraščių poetikoje, jų dedikacijose ir epigrafuose, be to, Venclova norimus skaitytojo sąmonėje užfksuoti kontekstus visada pabrėžia eilėraščių komentaruose ir interviu. Venclovos eilėraščiai nesiriboja tik atminties įtvirtinimu, tačiau būtent tai poetui yra ypač svarbu.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė.Tomo Venclovos eilėraštis kaip atminties vieta