Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi |
Algimanto Mackaus „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (Čikaga, Santara, 1962) galėtų turėti ir kitą poraštę: Anti–Žmogus. Labai dažnai iš tiesų jinai atrodo kaip atsakymas Lenino laureatui, kaip Eduardo Mieželaičio ,,Žmogaus“ neigimas. Kaip vienas rėkte rėkauja Žmogų, kitas ramiai ir sopulingai kalbasi su Angelu – suidealinto žmogaus projekcija. Abiejų kalba „neornamentuota“, tiktai pirmojo – šiapus, o antrojo – anapus simbolizmo. Mieželaitis tiki į mosto prasmingumą, į auditorijos buvimą; jo patosas veltui bando sukurti žmogišką šilumą. Mackaus poezija – tylios litanijos, pasikalbėjimai su savimi, beviltiškas ieškojimas namų sau ir kitiems.
Skaityti toliau: 55-osios Algimanto Mackaus atminimo metinės|Algirdas Julius Greimas. Algimantas Mackus, arba Namų ieškotojas