Czesławas Miłoszas yra iš tų iš kultūros asmenybių, kurių įžvalgoms, kūryba, gyvenimo istorija dėmesys nemenksta. Ir tai nestebina. Kaip pažymi Adamas Zagajewskis, Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus (nors tikrai ne visus, nes tai neįmanoma), parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo daug laurų vainikų, ir pats garbingiausias – Nobelio premijos laureato. Ir dar buvo toks nepaprastai darbštus, gabus ir inteligentiškas žmogus, kad, be eilėraščių tomų, paliko ir nemažai prozos knygų: nedaug romanų – šį žanrą ne itin vertino, – bet daugybę esė kolekcijų, o tarp jų tokių svarbių ir įtakingų knygų, kaip „Pavergtas protas“ ar – mažiau žinomą, bet kokią įkvepiančią – „Ulro žemę“. Taip pat nesikratė poezijos vertimo iš kitų kalbų – buvo tobulas, nepaprastas Shakespeare’o, Yeatso, Baudelaire’o, Šiaurės ir Pietų Amerikos poetų, biblinių psalmių ir posakių vertėjas. Bet pirmiausia buvo poetas – visada tai pabrėždavo, tai, beje, akivaizdu kiekvienam, kas pažino jo kūrybą – bet taip pat turėjo grynai intelektualinių, filosofinių ambicijų“.
Skaityti toliau: Visas „Metų“ Czesławas Miłoszas: poezija, tekstai, kontekstai
Mėnuo: gegužės 2020
Bonifacas Stundžia: gyva kalba nestovi vietoje
„Lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Briuselyje dirba būrelis kvalifikuotų specialistų, verčiančių kalbas ir dokumentus į lietuvių kalbą ir iš jos. Ir t. t., ir t. t.
Taigi Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga bendrine ir lietuvių kalba apskritai rūpinasi, vadinasi, sąlygos jai gyvuoti, būti prestižine Lietuvoje yra puikios, tebūna tai „aukso amžius“. Tai viena medalio pusė, kita – kaip visa tai atrodo „arčiau žemės“, perpučiamos globalizacijos vėjų ir skersvėjų“, – sako prof. Bonifacas Stundžia, kalbinamas „Mano krašto“ žurnalistės Kristinos Baltmiškės.
Skaityti toliau: Bonifacas Stundžia: gyva kalba nestovi vietoje
Džiazuojanti istorija. Ką bendra turi Simonas Daukantas ir „tarpmakaulis“?
Ar įmanoma apie Simoną Daukantą kalbėti kaip apie tarp mūsų gyvenusį žmogų, neidealizuojant jo? Už kokius ir dabar vartojamus lietuviškus žodžius turėtume padėkoti Daukantui? Kiek žmonių ryžosi skaityti jo tūkstančio lapų knygą? Ir kodėl Daukantas pykosi su Motiejumi Valančiumi? Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto istorikas dr. Aurelijus Gieda. Skaityti toliau: Džiazuojanti istorija. Ką bendra turi Simonas Daukantas ir „tarpmakaulis“?
GK rašo|Kalbininko Prano Kniūkštos gyvenimas tarp kalbos ir politikos – visuomenei
Gegužės 30 d. Kalnalyje (Kretingos r.) į paskutinę kelionę palydimas kalbininkas Pranas Kniūkšta.
„Prano Kniūkštos darbų laukas buvo platus ir įvairiapusis, lietuvių kalba jam buvo ne tik tyrimų objektas, bet ir vertybė, kurią kasdien reikia puoselėti. Svarbiausios kalbininko veiklos kryptys buvo šios: 1) mokslo tiriamasis darbas Lietuvių kalbos institute; 2) kalbos norminamoji veikla (darbas Kalbos komisijoje ir rekomendacijos dėl kalbos reiškinių vartojimo); 3) kalbos politikos kūrimas (darbas rengiant teisės aktų, susijusių su lietuvių kalbos statusu ir vartojimu, projektus); 4) šviečiamoji ir ugdomoji veikla (mokslo populiarinamosios publikacijos, aktyvus dalyvavimas įvairiuose visuomeniniuose renginiuose ir seminaruose)“, – nekrologe rašo kalbininko mokinė ir darbų tęsėja doc. dr. Rasuolė Vladarskienė.
Skaityti toliau: GK rašo|Kalbininko Prano Kniūkštos gyvenimas tarp kalbos ir politikos – visuomenei
Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse
Ar humanitariniai mokslai bus įrašyti į Raudonąją knygą, jei, pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, „gelžbetoninis mentalitetas ir asfaltinė moralė tapo dominuojanti“? Humanitariniai mokslai, ugdantys kritinį žvilgsnį, empatiją, keliantys moralinius klausimus ir ieškantys atsakymų, šiandien nėra pirmaujantys. Kokios to pasekmės? Kritinio mąstymo stoka, abejingumas, negebėjimas apibendrinti, įvertinti, matyti plačiau.
Kai nekyla būtinybė susimąstyti, kai nenorima įsigilinti į niuansus, diskutuoti – įsigali buldozerinis principas ir nyki trinkelizacija. Humanitariniai mokslai kreipiasi į dvasios pasaulį, į dvasios erdves – jie yra susiję su žmogaus vidiniais pokyčiais. Plyname betono lauke diskusijų nebereikia, o žmonės pasijaučia svetimi. „Vienintelė vertybė žemėje – žmogaus ryšys su žmogumi“ – rašė Antuanas de Sent Egziuperi. Kai nelieka pagarbos, nelieka ir ryšių tarp žmonių.
Apie humanitarinių mokslų padėtį, jų įtaką visuomenei kalbamės su Vilniaus universiteto profesoriumi dr. Vytautu BIKULČIUMI ir su kalbininke profesore dr. Giedre ČEPAITIENE.
Skaityti toliau: Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse
Poetas Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“
2019 metų Maironio premija paskirta poetui, eseistui ir fotografui Aliui Balbieriui. Šia proga primename prieš keletą metų publikuotą pokalbį su poetu.
Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę ir beribes jos formas. „Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo“, – teigia poetas ir fotografas. Apie gamtos patirtis vaikystės vienkiemyje, žaliuosius anuomet ir dabar, ornitologiją, tiksinčią apokalipsę ir laisvą buvimą protėvių sodyboje Alį Balbierių kalbino Gediminas Kajėnas.
Skaityti toliau: Poetas Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“
Išėjo 5-asis „Gimtosios kalbos“ (2020) numeris
„Gimtosios kalbos“ gegužės mėn. numeryje nagrinėjami santrumpų rašymo polinkiai, svarstoma, ko lituanistus išmokė ir kokių problemų atskleidė nuotolinio mokymosi mėnesiai, supažindinama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbais, stebimasi, kodėl žodžio „žodis“ nėra tarp dažniausių Maironio poezijos žodžių, supažindinama su latvių kalbos naujažodžiais, atsiradusiais pandemijos dienomis.
Skaityti toliau: Išėjo 5-asis „Gimtosios kalbos“ (2020) numeris
Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“ („Mamerto Indriliūno raštai“)
Nedidelė M. Indriliūno rinktinė, rodanti imlią jauno žmogaus sąmonę, gerą humanitarinį pasirengimą, subtilią meninę nuojautą, – lyg trūkstama mozaikos detalė – leidžia rekonstruoti svarbią mūsų kultūros istorijos dalį.
Skaityti toliau: Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“ („Mamerto Indriliūno raštai“)
Giedrius Subačius. Simono Daukanto Margumynų rankraščio atkarpų „Vocabularium“, „Mythologie universelle“ genezė
Straipsnio objektas yra Simono Daukanto (1793–1864) rankraštinių lietuviškų, asocijuojamų su graikiškais, žodžių sąrašų „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“, saugomų ir surištų kartu į vieną Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vienetą (LLTIBR, f. 1 – SD 27), Mečislovo Davainio Silvestraičio pavadintame Margumynais, genezė: nustatomi jų šaltiniai, analizuojama rašyba ir, remiantis šaltinių bei rašybos išvadomis, tikslinamas „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“ datavimas.
Skaityti toliau: Giedrius Subačius. Simono Daukanto Margumynų rankraščio atkarpų „Vocabularium“, „Mythologie universelle“ genezė