Visas „Metų“ Czesławas Miłoszas: poezija, tekstai, kontekstai

Czesławas Miłoszas yra iš tų iš kultūros asmenybių, kurių įžvalgoms, kūryba, gyvenimo istorija dėmesys nemenksta. Ir tai nestebina. Kaip pažymi Adamas Zagajewskis, Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus (nors tikrai ne visus, nes tai neįmanoma), parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo daug laurų vainikų, ir pats garbingiausias – Nobelio premijos laureato. Ir dar buvo toks nepaprastai darbštus, gabus ir inteligentiškas žmogus, kad, be eilėraščių tomų, paliko ir nemažai prozos knygų: nedaug romanų – šį žanrą ne itin vertino, – bet daugybę esė kolekcijų, o tarp jų tokių svarbių ir įtakingų knygų, kaip „Pavergtas protas“ ar – mažiau žinomą, bet kokią įkvepiančią – „Ulro žemę“. Taip pat nesikratė poezijos vertimo iš kitų kalbų – buvo tobulas, nepaprastas Shakespeare’o, Yeatso, Baudelaire’o, Šiaurės ir Pietų Amerikos poetų, biblinių psalmių ir posakių vertėjas. Bet pirmiausia buvo poetas – visada tai pabrėždavo, tai, beje, akivaizdu kiekvienam, kas pažino jo kūrybą – bet taip pat turėjo grynai intelektualinių, filosofinių ambicijų“.
Skaityti toliau: Visas „Metų“ Czesławas Miłoszas: poezija, tekstai, kontekstai

Bonifacas Stundžia: gyva kalba nestovi vietoje

„Lietuvių kalba yra viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Briuselyje dirba būrelis kvalifikuotų specialistų, verčiančių kalbas ir dokumentus į lietuvių kalbą ir iš jos. Ir t. t., ir t. t.
Taigi Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga bendrine ir lietuvių kalba apskritai rūpinasi, vadinasi, sąlygos jai gyvuoti, būti prestižine Lietuvoje yra puikios, tebūna tai „aukso amžius“. Tai viena medalio pusė, kita – kaip visa tai atrodo „arčiau žemės“, perpučiamos globalizacijos vėjų ir skersvėjų“, – sako prof. Bonifacas Stundžia, kalbinamas „Mano krašto“ žurnalistės Kristinos Baltmiškės.
Skaityti toliau: Bonifacas Stundžia: gyva kalba nestovi vietoje

Džiazuojanti istorija. Ką bendra turi Simonas Daukantas ir „tarpmakaulis“?

Ar įmanoma apie Simoną Daukantą kalbėti kaip apie tarp mūsų gyvenusį žmogų, neidealizuojant jo? Už kokius ir dabar vartojamus lietuviškus žodžius turėtume padėkoti Daukantui? Kiek žmonių ryžosi skaityti jo tūkstančio lapų knygą? Ir kodėl Daukantas pykosi su Motiejumi Valančiumi? Apie tai pasakoja Vilniaus universiteto istorikas dr. Aurelijus Gieda. Skaityti toliau: Džiazuojanti istorija. Ką bendra turi Simonas Daukantas ir „tarpmakaulis“?

GK rašo|Kalbininko Prano Kniūkštos gyvenimas tarp kalbos ir politikos – visuomenei

Gegužės 30 d. Kalnalyje (Kretingos r.) į paskutinę kelionę palydimas kalbininkas Pranas Kniūkšta.
„Prano Kniūkštos darbų laukas buvo platus ir įvairiapusis, lietuvių kalba jam buvo ne tik tyrimų objektas, bet ir vertybė, kurią kasdien reikia puoselėti. Svarbiausios kalbininko veiklos kryptys buvo šios: 1) mokslo tiriamasis darbas Lietuvių kalbos institute; 2) kalbos norminamoji veikla (darbas Kalbos komisijoje ir rekomendacijos dėl kalbos reiškinių vartojimo); 3) kalbos politikos kūrimas (darbas rengiant teisės aktų, susijusių su lietuvių kalbos statusu ir vartojimu, projektus); 4) šviečiamoji ir ugdomoji veikla (mokslo populiarinamosios publikacijos, aktyvus dalyvavimas įvairiuose visuomeniniuose renginiuose ir seminaruose)“, – nekrologe rašo kalbininko mokinė ir darbų tęsėja doc. dr. Rasuolė Vladarskienė.

Skaityti toliau: GK rašo|Kalbininko Prano Kniūkštos gyvenimas tarp kalbos ir politikos – visuomenei

Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse

Ar hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai bus įra­šy­ti į Rau­do­ną­ją kny­gą, jei, pa­sak re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, „gelž­be­to­ni­nis men­ta­li­te­tas ir as­fal­ti­nė mo­ra­lė ta­po do­mi­nuo­jan­ti“? Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, ug­dan­tys kri­ti­nį žvilgs­nį, em­pa­ti­ją, ke­lian­tys mo­ra­li­nius klau­si­mus ir ieš­kan­tys at­sa­ky­mų, šian­dien nė­ra pir­mau­jan­tys. Ko­kios to pa­sek­mės? Kri­ti­nio mąs­ty­mo sto­ka, abe­jin­gu­mas, ne­ge­bė­ji­mas api­bend­rin­ti, įver­tin­ti, ma­ty­ti pla­čiau.
Kai ne­ky­la bū­ti­ny­bė su­si­mąs­ty­ti, kai ne­no­ri­ma įsi­gi­lin­ti į niuan­sus, dis­ku­tuo­ti – įsi­ga­li bul­do­ze­ri­nis prin­ci­pas ir ny­ki trin­ke­li­za­ci­ja. Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai krei­pia­si į dva­sios pa­sau­lį, į dva­sios erd­ves – jie yra su­si­ję su žmo­gaus vi­di­niais po­ky­čiais. Ply­na­me be­to­no lau­ke dis­ku­si­jų ne­be­rei­kia, o žmo­nės pa­si­jau­čia sve­ti­mi. „Vie­nin­te­lė ver­ty­bė že­mė­je – žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi“ – ra­šė An­tua­nas de Sent Eg­ziu­pe­ri. Kai ne­lie­ka pa­gar­bos, ne­lie­ka ir ry­šių tarp žmo­nių.
Apie hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pa­dė­tį, jų įta­ką vi­suo­me­nei kal­ba­mės su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi dr. Vy­tau­tu BI­KUL­ČIU­MI ir su kal­bi­nin­ke pro­fe­so­re dr. Gied­re ČE­PAI­TIE­NE.
Skaityti toliau: Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse

Poetas Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2019 metų Maironio premija paskirta poetui, eseistui ir fotografui Aliui Balbieriui. Šia proga primename prieš keletą metų publikuotą pokalbį su poetu.
Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę ir beribes jos formas.  „Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo“, – teigia poetas ir fotografas.  Apie gamtos patirtis vaikystės vienkiemyje, žaliuosius anuomet ir dabar, ornitologiją, tiksinčią apokalipsę ir laisvą buvimą protėvių sodyboje Alį Balbierių kalbino Gediminas Kajėnas.
Skaityti toliau: Poetas Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

Išėjo 5-asis „Gimtosios kalbos“ (2020) numeris

„Gimtosios kalbos“ gegužės mėn. numeryje nagrinėjami santrumpų rašymo polinkiai, svarstoma, ko lituanistus išmokė ir kokių problemų atskleidė nuotolinio mokymosi mėnesiai, supažindinama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbais, stebimasi, kodėl žodžio „žodis“ nėra tarp dažniausių Maironio poezijos žodžių, supažindinama su latvių kalbos naujažodžiais, atsiradusiais pandemijos dienomis.
Skaityti toliau: Išėjo 5-asis „Gimtosios kalbos“ (2020) numeris

Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“ („Mamerto Indriliūno raštai“)

Nedidelė M. Indriliūno rinktinė, rodanti imlią jauno žmogaus sąmonę, gerą humanitarinį pasirengimą, subtilią meninę nuojautą, – lyg trūkstama mozaikos detalė – leidžia rekonstruoti svarbią mūsų kultūros istorijos dalį.
Skaityti toliau: Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“ („Mamerto Indriliūno raštai“)

Giedrius Subačius. Simono Daukanto Margumynų rankraščio atkarpų „Vocabularium“, „Mythologie universelle“ genezė

Straipsnio objektas yra Simono Daukanto (1793–1864) rankraštinių lietuviškų, asocijuojamų su graikiškais, žodžių sąrašų „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“, saugomų ir surištų kartu į vieną Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vienetą (LLTIBR, f. 1 – SD 27), Mečislovo Davainio Silvestraičio pavadintame Margumynais, genezė: nustatomi jų šaltiniai, analizuojama rašyba ir, remiantis šaltinių bei rašybos išvadomis, tikslinamas „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“ datavimas.
Skaityti toliau: Giedrius Subačius. Simono Daukanto Margumynų rankraščio atkarpų „Vocabularium“, „Mythologie universelle“ genezė

GK rašo| Jolanta Zabarskaitė. Vaižganto kalba ir pasaulis

Tirdama Vaižganto naujadarus ir atidžiau įsižiūrėjusi  į jo dūrinius, prof. Jolanta Zabarskaitė pastebėjo, kad rašytojo kūrinių kalboje dažnai atsiranda antoniminių dūrinių porų, vadinamųjų antoniminių stilistinių figūrų. Dūrinių antonimų poros leidžia daryti prielaidą, kad ir Vaižganto meninis pasaulis skleidžiasi antoniminėje įtampoje: tarp kūniškumo ir dvasingumo „Dėdėse ir dėdienėse“, aistros ir moralės „Nebylyje“, žmogiškų ydų ir bendrųjų žmogiškų vertybių „Rimuose ir Nerimuose“. Ši koreliacija rodo, kad rašytojo sukurtõs leksikos ypatumai gali tapti raktu jo kūrybai geriau pažinti.

Prof. Jolantos Zabarskaitės straipsnis „Vaižganto pasaulis ir kalba“ išspausdintas „Gimtosios kalbos“ (ateityje pavadinimuose – GK) balandžio mėn. numeryje.
Skaityti toliau: GK rašo| Jolanta Zabarskaitė. Vaižganto kalba ir pasaulis