40-osios poeto Rimo Buroko atminimo metinės

Prieš 40 metų ‒ 1980 m. rugpjūčio 10 d. ‒ Vilniaus Lukiškių kalėjime veikusioje Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos reikalų valdybos Respublikinėje ligoninėje mirė poetas Rimas Burokas (g. 1953 m.).
1979 m. gruodžio mėnesį R. Burokas buvo suimtas ir nuteistas pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnio pirmąją dalį „už sistemingą valkatavimą“ vienerių metų laisvės atėmimu.
Siūlome prisiminti R. Buroko 65-osioms gimimo metinėms skirtą virtualią parodą „Atėjau į žemę sapnui“.

Lietuvos ypatingasis archyvas (Lithuanian Special Archives) nuotrauka.

Pastaruoju metu žodžių junginys „legendinė asmenybė“ yra taip dažnai valkiojamas reklamos ar viešųjų ryšių tikslais, kad baigia prarasti prasmę ir daugelio yra priimamas su nemenka ironija. Rimas Burokas yra viena iš asmenybių, kurias galima vadinti legendinėmis, visiškai nesibaiminant, kad kam nors dėl tokio apibūdinimo kils kokių nors pašalinių minčių. Legendos apie sovietines gyvenimo normas ignoravusį poetą-klajūną sklido ne vieną dešimtmetį, kaip ir iš lūpų į lūpas perduodami, kartais laisvai interpretuojami ar net begėdiškai iškraipomi jo eilėraščių posmai.

Rimas (oficialus vardas dokumentuose buvo Raimundas, tačiau ir jo artimieji ir jis pats save nuo mažens vadindavo Rimu) Burokas gimė 1953 m. balandžio 21 d. Alytuje. 1972 m., besimokydamas vyresnėse Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos klasėse, pirmą kartą pateko į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos akiratį. Kaip vienas ryškiausių hipių judėjimo aktyvistų Alytaus mieste, jis buvo „profilaktiškai auklėjamas“ saugumo darbuotojų, tačiau tokios „priemonės“ kūrybingo, į literatūrą pasinėrusio jaunuolio nė kiek neišgąsdino. Jis ne tik neatsisakė savo „klaidingų pažiūrų“, bet ir, kaip rašoma saugumiečių pranešimuose, „pradėjo burti aplink save bendraminčius“.

Po ne vienam karinės tarnybos sovietų armijoje vengusiam tų laikų jaunuoliui įprastos „komandiruotės“ psichiatrinėje ligoninėje, klajonių po įvairius Sovietų Sąjungos miestus bei kraštus, R. Burokas apie 1974‒1975 m. atvyko į Vilnių ir sėkmingai įsiliejęs į bohemišką sostinės gyvenimą, greitai įgijo autoritetą tarp neformalaus jaunimo. Nei kūryboje, nei bendraminčių diskusijose nereikšdavęs nepasitenkinimo egzistavusia santvarka, bet ignoruodamas tuometes gyvenimo normas, įtakodamas kitus jaunuolius bei „vesdamas juos iš kelio“, jis tapo didele problema komunistinės moralės sergėtojams bei sovietinių represinių struktūrų pareigūnams.

Laisvūniškas gyvenimas poetui kainavo brangiai. 1977 m. vasarą atleistas iš pakuotojo pareigų Respublikinėje knygų bazėje jis nebegalėjo rasti jokio kito darbo. Susidarė uždaras ratas: bandant įsidarbinti būdavo reikalaujama pateikti gyvenamosios vietos registraciją liudijusius dokumentus, bandant registruoti gyvenamąją vietą ‒ reikalauta dokumentų „iš darbovietės“. Nuo 1978 m. prasidėjo nuolatiniai milicijos sulaikymai bei grėsmingi įspėjimai dėl būtinybės keisti gyvenimo būdą. 1979 m. gruodžio mėnesį R. Burokas buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 1 (Lukiškių kalėjime), o 1980 m. vasario 27 d. nuteistas pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnio pirmąją dalį „už sistemingą valkatavimą“ vienerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę atliko Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (Pravieniškėse). 1980 m. rugpjūčio 10 d. R. Burokas mirė Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos reikalų valdybos Respublikinėje ligoninėje (Vilniuje) iki bausmės atlikimo laiko pabaigos likus mažiau nei trims mėnesiams. Kalinio asmens byloje išlikę medicinos darbuotojų įrašai byloja, kad mirties priežastis ‒ staigiai prasidėjęs plaučių uždegimas ir dėl šio uždegimo susidaręs plaučių bei širdies nepakankamumas.

Nelengvas buvo ir Rimo Buroko literatūrinio palikimo kelias. Pirmi bandymai 1981‒1982 m. įtraukti keletą jo eilėraščių į jaunųjų autorių kūrybos almanachą pasibaigė skandalu. Pirmą kartą keli eilėraščiai išspausdinti 1988 m. savilaidos mėnraščio „Sietynas“ antrame numeryje, o pirmą kartą oficialiai R. Buroko eilės buvo paskelbtos tik 1989 m. pradžioje, žurnale „Jaunimo gretos“.

1992 m. išleista pirmoji nedidelė Rimo Buroko poezijos knyga „39 eilėraščiai“.

„Rimo Buroko likimas žymi kelią visos generacijos, subrendusios istorijos prietemose, bet nepanūdusios derėtis su rutina, ‒ rašė poetas, publicistas Liudvikas Jakimavičius, mėnraštyje „Sietynas“ pristatydamas R. Buroko kūrybą. ‒ Raišioti prie lovų durnanamiuose, paragavę kalėjimo druskos, tampyti po saugumo ir milicijos poskyrius, mušti ir niekinti, jie išsaugojo savo poezijai tyrą ir skaidrią dvasią, apimtą elegiško liūdesio, be kristalo pagiežos ir neapykantos“.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis

Virtuali paroda čia

ypating-archyvas