Adam Zagajewski. Witoldas Gombrowiczius ir įtartini rašytojai

„Jis savo kūryboje nesivadovauja jokia etine ar estetine norma, jokia teorija, vien tik žmonėms sukeliamu tiesioginiu efektu“, – rašė jaunas Witoldas Gombrowiczius apie Zbigniewą Uniłowskį, jaunystėje mirusį romanistą. Pirmiausia norisi sušukti: juk tai kartu ir autocharakteristika! Tą patį galime pasakyti ir apie patį W. Gombrowiczių!

Nors minutėlę pamąsčius tenka šią nuomonę revizuoti: vis dėlto W. Gombrowiczius vadovavosi ir teorija; ne veltui savo reikmėms sukūrė Formos teoriją, kuria ne kartą puikavosi, – argi kartais nelaikė savęs struktūralistų prekursoriumi… Nors… Nors vadovavosi ir efektu, sukeliamu žmonėms – savo kavininių monologų klausytojams ir romanų, apsakymų ir dienoraščių skaitytojams. Jeigu teorija būdavo naudinga, jeigu sukeldavo stiprų efektą – pasitelkdavo teoriją. Vis dėlto jeigu kitkas jam atrodė perspektyviau – naujas atradimas, blykstelėjusi mintis, tai, žinoma, pamiršdavo savo mėgstamą teoriją ir naudodavosi naujuoju atradimu. Galbūt iš dalies buvo teoretikas, bet tikrai ne doktrinierius.
Kai remiasi tiesiog literatūrine tradicija, dažniausiai pasitelkia klasikinius kūrinius – „Don Kichotą“ ar „Pikviko klubą“. Kai vardija mėgstamiausius autorius, pamini Rabelais, M. de Montaigne’į arba B. Pascalį. Bet taip pat išreiškia susižavėjimą J. Joy­ce’o „Ulisu“. Jį traukia didybė: didis išlaisvinantis juokas, didžios prancūzų moralistų asmenybės bei didis radikalizmu, virš literatūrinio vidurkio iškylantis J. Joyce’o meninis sumanymas.
Iš karto matyti, kad susidūrėme su nepaprastai savanaudišku rašytoju – žinoma, Formos filosofijoje gina spontaniškumą, bet kartu W. Gombrowicziaus kritinėse kalbose apie literatūrą labai stipriai juntamas išskaičiavimas. Retkarčiais susidaro įspūdis, kad jis ne rašytojas, o jaunas politikas, planuojantis būsimą rinkiminę kampaniją, – tokia didelė išskaičiavimo reikšmė. Pasaulinę literatūrą W. Gombrowiczius suvokia kaip didelę karo stovyklą (įsivaizduokime romėnų legioną, įsirengusį bivaką Galijoje), kur palapinėse gyvena didžios praeities ir dabarties dvasios, o tikslas – susirasti tinkamą sąjungininką ir susikauti su tinkamai pasirinktu priešu. Vis dėlto sąjungininkas turi būti nuo mūsų nutolęs laike ir erd­vėje – kad šiame keistame kare nebūtume netyčia palaikyti kuo nors kitu, kad nebūtume supainioti su savo sąjungininku, šiame kare, kuriame kovojama dėl šlovės ir pripažinimo, dėl gyvybės, dėl išlikimo. Ir, aiškus dalykas, sąjungininką paliksime tą akimirką, kai jo nebereikės.
Tai šiuolaikinė graikų agono samprata – literatūra, mintis kaip serija dvikovų popieriuje ir gyvenime, socialiniame gyvenime; serija susidūrimų, kartais komiškų, kartais žiaurokų, transliuojamų arba paties W. Gombrowicziaus, arba per draugų, pažįstamų ir mokinių (nes kaip Sokratas turėjo mokinių) laiškus ir prisiminimus. W. Gorbrowiczius turėjo antagonizuoti savo partnerius; jo kalbų, retkarčiais ir rašymo, esmė buvo būtent antagonizmas – juk prisimename, kad prieš karą kavinėje „Mała Ziemiańska“, kurioje turėjo staliuką, šnekėdamasis su proletariatui priklausančiu ir marksizmui pritariančiu poetu, mėgino, ir dažnai sėkmingai, priversti kalbėti snobiškai – žavėdavosi, jei pašnekovas proletaras (ideologine prasme) imdavo vystyti genealoginius apmąstymus, ieškoti giminystės ryšių su Radvilomis ar Čartoriskiais. O susidūręs su jaunu žemininku, dviem valandoms virsdavo marksistu…
Tai dalis didžiojo W. Gombrowicziaus žaidimo, literatūrinės intrigos, kuri atves į meistrystę vėliau, dienoraščiuose, kuriuose daugybę kartų išgirsime apie jo apdovanojimus, apie artėjančią Nobelio premiją, apie tai, kiek tūkstančių dolerių jau yra gavęs iki šiol, kiek gaus artimiausioje ateityje ir kaip tai skaudins jo priešus emigracijoje, taip pat ir Lenkijoje. Berlyne rašytame laiške draugui skaičiuos, kiek dolerių gauna net tada, kai nieko neveikdamas sėdi fotelyje, – Fordo stipendiją padalys į valandas. Po vargo, kurį kentė Argentinoje, Berlynas buvo jam Klondaikas… Vis dėlto tuo, kuo kitas rašytojas mus nepaprastai erzintų, ką laikytume nepriimtina savireklama, skandalingu tuštybės požymiu ir pagaliau dvasinio menkumo išraiška, W. Gombrowiczius visiškai mūsų neerzina arba irgi erzina, bet maloniai, kaip burbuliukai šampano taurėje. Kadangi W. Gombrowicziaus literatūrinės karjeros apskaičiavimas toks akivaizdus ir provokuojantis, negalime į ją žvelgti visiškai rimtai – ir pats W. Gombrowiczius nenori, kad tai traktuotume rimtai. Tai viena iš jo originaliosios literatūrinės koncepcijos sudedamųjų dalių: viskas, kas joje yra ambicija, sėkmės ir apdovanojimų siekis ir ką kiti literatai kruopščiai slepia tarsi gyvačių lizdą, jo turi būti atskleista, atvirai išstatyta, išjuokta, apverkta, atkentėta – bet ir išlaikyta. Toks esu ir jūs taip pat tokie esate, sako mums Witoldas.
Juk ir kilniausi iš kilniausių – tikriausiai netgi pats Albert’as Camus – taip pat turėjo didelių ambicijų (labai neįprastai įgyvendintų!). Nepaisant to, neįsivaizduojame A. Camus, kuris esė, dienoraštiniame straipsnyje ar nuostabiose „Užrašų knygelėse“ atskleidė savo literatūrinių ambicijų momentą, tuštybės akimirką, pavydo kažkam kitam sekundę. Neįmanoma. O W. Gombrowiczius, paprastai – „paprastai“ – mielai priimantis bajoro vaidmenį ir kaukę (o bajorui nevalia atskleisti žemų troškimų, nebent būtų labai menkas bajoras kaip Jonas Chrizostomas Pasekas), noriai žaidžia plebėjišku, galima sakyti, ekshibicionizmu.
Kodėl? Gal dėl to, kad tarpininkaujant tiems juokams ir kančioms – ne kartą neatskirsime vienų nuo kitų – papasakotų „didesnę tiesą“ apie save, nelengvą tiesą apie žmogų.
Garsus rašytojas Gustawas Herlingas-Grudzińskis ne kartą dienoraštyje, „rašytame naktį“, išdavė savo nekantrumą, susijusį su jo paties literatūrine karjera, fiksavo kiekvieną domėjimosi jo kūryba atvejį, kiekvieną konferenciją Liubline ar Poznanėje – tai buvo G. Herlingo jokiu intelektiniu aparatu neperfiltruotas rūpestis kūrinių sėkme pasaulyje. W. Gombrowiczius kitaip: žinoma, jam rūpėjo jo kūriniai – dar ir kaip! – bet tekstuose, skirtuose publikuoti, tą rūpėjimą pavertė žaidimo objektu, literatūrinės išraiškos dalimi, prieštaros elementu.
W. Gombrowiczius buvo fundamentaliai prieštaringas. Šis menkas žodelis – prieštara – tikriausiai yra per silpnas pavadinti ir apibrėžti W. Gombrowi­cziaus kūrybos filosofiją, bet neabejotinai gelbėja. W. Gombrowiczius buvo prieštaringas, buvo rašytojas, kuris norėjo ir privalėjo gyventi įsitikinęs, kad yra opozicijoje; opozicijoje kažko, ką laikė „pagrindine srove“ – literatūros, politikos, istorinio momento. Dar jaunystės, prieškario tekstuose maištavo – kaip jaunam rašytojui dera, tai buvo maištas prieš vyresniąją kartą. Recenzuodamas Bogusławo Kuczyńskio „Moteris kelyje“, jis rašė: „Kadangi vyresnioji karta prozoje ir poezijoje gėdijosi bjaurių dalykų; užtat visiškai nesigėdijo arba beveik nesigėdijo to, kas gražu ir garbinga.“ Ir iš karto pridėjo: „Piktnaudžiavimas banalybėmis, perdėtas plunksnos lengvumas ir beatodairiškas idealo siekimas tapo, reakcijos teise, dabartinės kartos perdėtai sunkios išraiškos priežastimi, senieji gyveno ne pagal išgales, o mes iš naujo pradedame per skurdžiai.“
Tas anksčiau aprašytas W. Gombrowicziaus opoziciškumas, stiprintas ir puoselėtas vėlesniais metais, žinoma, atsiranda ir dienoraščiuose, jo šedevre. Nėra prasmės klausti, kiek čia inscenizacijos, o kiek genetinio proto poreikio (jeigu toks egzistuoja). Taip pat manau, kad – sąmoningai ar ne – jis norėjo būti panašus į vieną tų įtartinų rašytojų, kuriuos mūsų šiuolaikinis, demokratinis pasaulis persekioja, kurių nemėgsta ir kurių kartu jam nepaprastai reikia. Tie „įtartini rašytojai“ – Louis-Ferdinand’as Céline’as, kiek mažiau Paulis Claudelis Prancūzijoje, Gottfriedas Bennas ir Ernstas Jüngeris Vokietijoje, Carlas Schmittas mokslo apie žmogų pasaulyje, Nicolásas Dávila Kolumbijoje ir dar tiek pat kitų ne vienoje šalyje – turėjo politinių nuodėmių, bet ir didelį talentą, turėjo ir turi didžiųjų rašytojų reputaciją, bet skandalingai susikompromitavusių. Mūsų demokratinis, progresyvus pasaulis juos oficialiai atmetė, bet sykiu negali be jų gyventi; dieną juos griežtai smerkia, bet vakare nuraudusiais skruostais skaito jų knygas. Taip yra, nes iš daugybės pačių politiškai korektiškiausių, demokratiškiausių, perpildytų gerais ketinimais, šlovinančių nusiginklavimą, amžiną taiką, emancipaciją ir teisingą visų turtų paskirstymą kūrinių dvelkia beribiu nuoboduliu.
Tik mažuma jų – kaip nuostabioji Simone Weil – sugebėjo išlaikyti dvejopumą, kaip politiškai priimtini skriaudžiamųjų tribūnai ir kaip šiuolaikiškumo eretikai. Begalinis S. Weil religingumas bei „dekrea­cijos“ siekis užtikrino jai išskirtinę vietą tarp XX a. rašytojų.
Užtat mes, skaitytojai, apskritai esame patenkinti, kad tie įtartini rašytojai nepasiekė politinės pergalės (tai tikrai neliečia N. Dávilos ar P. Claudelio, o G. Benno atveju liečia tik porą mėnesių) – kai kas iš mūsų tada galėjo patekti į koncentracijos stovyklą, bet mums reikia jų sarkazmo, kitoniškumo. Juk panašiai vyko Emilio Ciorano esė ir aforizmų recepcija, jis turėjo pakaitomis slėpti ir rodyti savo politinę praeitį, kuri jam buvo įdagas, prakeikimas, bet ir suteikė egzotiškumo, išskyrė jį iš dažniausiai banalių Paryžiaus literatų. Kaip žinome, E. Ciorano reputaciją sugadino – galbūt tik laikinai, galbūt galutinai – po mirties atskleisti politiniai pasisakymai prieškario Rumunijoje.
Formaliai W. Gombrowiczius nepriklauso šiai daugybei politiškai įtartinų autorių – nėra jokios Geležinės gvardijos šalininkas; laimei, tokios Varšuvoje nebuvo (tik jos blankios kopijos), o net jei ir būtų buvusi, tai tikrai galėjo nesitikėti jį prisijungiant. Nebūtų palikęs staliuko kavinėje plyšaujančiai miniai, neabejoju.
Ankstyvasis W. Gombrowiczius, – įdomus, bet nelabai svarbus faktas, – nekęsdamas žurnalistinių stereotipų, rašė, tiesa, literatūriniame reportaže iš Italijos, kad ten fašizmo nepastebėjo; korespondencijoje iš Italijos 1938 m. minėjo, kad fašizmas – tai antifašistų pramanas, nesgi jis nieko panašaus nepastebi, tik mato linksmai žaidžiančius vaikus, dviračiais važinėjančius žmones, yra įprastų gatvės incidentų liudininkas – o fašizmo nematė. Vis dėlto tai dar viena prieštaringumo apraiška, bet ne politinė nuodėmė.
Taigi W. Gombrowiczius nepriklauso, biografiškai ir politiškai, dešiniųjų pažiūrų rašytojams, atmetantiems naująją politinę tvarką ir jai kartais pritariančią meninę kalbą. Vis dėlto, man atrodo, jis vadovavosi labai panašia elgesio taisykle tarsi atspėdamas, kad šiuolaikinis, demokratinis pasaulis jaučia didelį ir slaptą talentingų disidentų poreikį, bandė būti kažkuo panašaus, pagrindinės modernios srovės kritiku, besiremiančiu kažin kuo tamsiu ir slypinčiu žmogaus prigimtyje, – bet subtiliai ir visiškai be ideologijos. Pats juto, jog kažkaip flirtuoja su tamsiosiomis galiomis – argi kitu atveju būtų „Dienoraštyje“ pareiškęs: „Nesu demono pusėje.“ Ir pareiškė dėl to, kad anksčiau ne be malonumo, ir daugybę kartų, leido suprasti, kad tarp jo pažįstamų yra ir demonas. Taip pat ir „Kosmosas“, vėlyvasis jo romanas, nesišalina tam tikro demonizmo – mėgina užsiminti apie demonizmą plokščiame pasaulyje, kuriame išnaikinta aukštoji metafizika.
Kažkaip pakeliui – ieškodamas sau tinkamų puolimui objektų – W. Gombrowiczius taip pat tapo priekabiu lenkiškumo kritiku, svarbiu ir įtakingu polonité reformatoriumi; kritikavo lenkiškumo tendencijas link kažko, ką vadino netikrovės liga, anachroniško mąstymo narcisizmu.
Įdomu, kad universalių situacijų kritikas W. Gomb­rowiczius iš tiesų gali būti palaikytas ir šiokiu tokiu konservatoriumi – dėl didesnio spaudimo bajoriškam, aristokratiškam individualizmui nei subjektyviai emancipaciniam, būdingam modernizmui, dėl neapykantos masinei visuomenei, abst­rakčiajai tapybai, tam tikrų formų avangardiniam menui (jis, kuris pats save laikė avangardo rašytoju!), dėl jo tyčiojimosi iš miglotų bend­rų frazių ir stipraus troškimo peregzaminuoti kiekvieną pažangią dogmą. Kai kurios jo mąstymo ir retorinės figūros šiek tiek primena G. K. Chestertono esė – juk, kaip žinome, iš katalikybės W. Gombrowi­czius pasiėmė tik meilę bažnyčiai (žmogiškajai), nepaisant to, buvo užkietėjęs agnostikas.
Ar tikrai tik tiek pasiskolino iš katalikybės? Galbūt daugiau. Jeigu W. Gombrowiczius siekia išganymo (kad ir pasaulietinio), tai niekada nepasitenkina vien savo vienintelės sielos išgelbėjimu, visada turi omenyje kokią nors žmonių grupę; nori būti išganytas kartu su galybe draugų. Sykiu jis yra ne tik meniškos prigimties čigonas, bet ir klebonas, besirūpinantis savo avelėmis. Gal ir išskirtinį konservatyvų pragmatizmą, nepasitikėjimą bendrosiomis taisyklėmis, taip pat polinkį kurti visuose religinės bendruomenės, savotiškos kapitulos, prie kurios žaibiškai prisijungdavo jauni, uolūs katechumenai, miestuose, kuriuose tik atsidurdavo, atsinešė iš savo katalikiškos jaunystės, iš katalikiškų mokyklų?
Tačiau lenkiškumo kritikoje akivaizdžiai palaiko būtent modernumą; W. Gombrowiczių erzina kiek­viena nerefleksyvaus tradicionalizmo stagnacijos apraiška, nervina kvailas nacionalinių garsenybių kultas, stovintis šventeiviškos emigracijos vanduo. Taip pat gina individualizmą – akivaizdu, bet turi rūpesčių dėl sarmatizmo. Sarmatizmas, tas aikštingas, nepalenkiamas, nepagarbus, nepaprastai individualistinis, sunkiai apibrėžiamas gyvenimo būdas, W. Gombrowicziui labai patinka (teoriškai). Bet ne visada. Sarmatu tampa žvelgdamas į Vakarus, žvelgdamas į Paryžių ir jo, kaip sakydavo, šiltnamio kultūrą, šaipydamasis iš argentiniečių provincialumo, kalbėdamas su Argentinos komunistais. Bet nepaprastai sarmatiška lenkų išeivija – pirmiausia jos dalis Londone, intelektu neprilygusi Paryžiaus grupei, susitelkusiai apie žurnalą „Kultura“, – jį provokuoja vien tyčiotis ir kritikuoti.
W. Gombrowiczius neturi filosofinės programos, turi tik savo Formos programą, kaip kraitį, su kuriuo kukli mergina keliauja per pasaulį. Jis filosofijos partizanas ir kaip partizanas visada puola tuos, kurie yra stipriausi, tuos, kurie turi valdžią ir pinigų. Tai, kad tapo emigrantu, akivaizdu, yra biografinio įvykio, tos garsios kelionės laivu „Chrobry“ iš Gdynės į Argentiną, rezultatas – bet gali post factum atrodyti, kad tai kažkas neišvengiamo, kaip Anankė, kaip atpildas už kitoniškumą. Partizanas puola naktį, tyko praeinančio konvojaus, pravažiuojančio traukinio, gabenančio turtus ar tankus. Panašiai W. Gombrowiczius puolė turtinguosius: J. L. Borgesą, M. Proustą, šiuolaikinius dailininkus, buržuazinį Paryžių.
Pagalvokim, ar labai vienišas buvo W. Gombrowiczius Argentinoje; paprastai rašytojas, net jei apie tai negalvoja, net jei to nenori, kam nors atstovauja: šaliai, situacijai, politinei santvarkai, kalbai, kultūrai. W. Gomrowiczius nieko neturėjo, nes ką gi Argentinoje galėjo sudominti lenkų tradicija su jos A. Mickevičiumi ir J. Slovackiu. Buvo toks pat vienišas kaip Sándoras Márai, tas vengrų rašytojas ir intelektualas, kuris, kaip žinome, nusižudė San Diege 1989-aisiais, prieš pat sugriūvant niūriajai komunistinei imperijai ir likus keleriems metams iki jo kūrinių pasaulinės šlovės. Buvo vienišas, bet, kitaip nei S. Márai, taip pat kitaip nei Cz. Miłoszas, visada kūrė aplink save sekėjų, neapsiplunksnavusių jaunų kandidatų į genijus bendruomenę.
W. Gombrowiczius visiškai nebuvo panašus į Įtartinus Rašytojus, kurie iš esmės nuosekliai nekentė naujosios tvarkos (t. y. tvarkos, atsiradusios 1789-aisiais). Vis dėlto jei W. Gombrowiczius kuo nors juos primena, gal pirmiausia tuo, ko mes iš jų tikimės, ko ilgimės, ką trokštame rasti jų tekstuose. Žinoma, atmetame jų politines fantazijas, bet skaitome juos, kadangi mums atrodo, kad jie gali žinoti kokią nors paslaptį, kurios nežinome. O juk labiausiai bijome, kad ateis akimirka, kai visi, taip pat ir mes, pamirš, kad apskritai kokios nors paslaptys egzistuoja.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
Adam Zagajewski. „Poeta rozmawia z filozofem“. – Warszawa: Fundac­ja Zeszytów Literackich, 2007.

Lit. ir menas