Adomas Mickevičius visas savo mylėtas moteris pavertė nemirtingomis

„Sulaukęs trisdešimt šešerių Adomas Mickevičius pagaliau 1834 metais Paryžiuje vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska-Mickiewiczowa), bičiulės Marijos Šimanovskos dukrą, tuo metu jau tapusią visiška našlaite. Šeimoje vienas po kito gimė dvi dukros ir keturi sūnūs.

Tačiau poetas beveik visiškai liovėsi kurti. Jį įsuko buities rūpesčiai, lenkų emigrantų politinė veikla ir tarpusavio nesutarimai, viską dar labiau apsunkino skurdas, be to, jis įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio sektos „Dievo reikalas“ veiklą, tapo niūrus ir irzlus“, – knygoje „Vilnius: meilės stotelės“ rašo Liuda Matonienė.

Pateikiame šios knygos skyrių „Adomas ir jo mūzos“ apie poeto Adomo Mickevičiaus mylimąsias.

* * *

Didžioji Adomo Mickevičiaus mūza Marilė yra pasakiusi, kad kiekvienas, atsidūręs šalia jo, taps nemirtingas. Galima sakyti, kad visoms moterims, lydėjusioms A. Mickevičių jo gyvenimo kelyje, ši pranašystė išsipildė. Jų mintys, žodžiai, žvilgsniai, šypsenos ir siluetai visiems laikams pasiliko jo kūriniuose, amžininkų atsiminimuose, poeto biografų knygose, muziejų ekspozicijose.

Vilniuje prie Bernardinų bažnyčios stovi granitinis Adomo Mickevičiaus paminklas. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio iškaltas veidas žvelgia į namų, kuriuose poetas 1821–1822 metais buvo apsigyvenęs, pusę. Iš Kauno apskrities mokyklos, kur dėstė literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, gramatiką ir politinę ekonomiką, sveikatos sumetimais išėjęs atostogų metams, A.Mickevičius grįžo į Vilnių, apsistojo Bernardinų gatvės 11 name ir atsidėjo kūrybai – redagavo poemą „Gražina“.

Vilniuje iškilusis romantikas yra gyvenęs keliuose namuose, tačiau būtent šiuose namuose praleistas laikotarpis jo gyvenime buvo reikšmingas ir kitaip – tai buvo audringi metai, kai budo, augo, šėlo jausmai, kai jo protą ir širdį užvaldė „dangiškoji mylimoji“ Marilė.

Dabar šiuose namuose veikia Adomo Mickevičiaus muziejus. Kaip ir XIX amžiaus pradžioje, čia rytais saulė apšviečia vakarinėje kiemo pusėje stovinčio namo langus, ir spindulių atšvaitai glosto poetui priklausiusius daiktus ir kambario sienų plokštumą.

Kiemas išlikęs kone toks pats, kaip ir prieš du šimtmečius, jį juosia medinės galerijos, vedančios į antro aukšto patalpas, išlikusi ir gervė, kadaise padėdavusi kelti mantą į pastogę, langai, durys, kaip ir tada lesinėdami čirškia miesto žvirbliai.

Namo rūsys, kur laikytos daržovės ir įvairūs rakandai, dabar įgijo kitą paskirtį. Jame įrengta poezijos menė ir ekspozicija, skirta moterims, padariusioms A.Mickevičiui didelę įtaką, moterims, kurioms jis skyrė savo kūrinius. Ekspozicija nemaža. Bet kiekvienos sutiktos moters akyse jis ieškojo jos, vienintelės, Marilės, akių žvilgsnio.

Pirmą kartą Adomas Mickevičius pamatė Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, 1820 metų rugpjūčio 15 dieną. Bičiulio Tomo Zano įkalbėtas tada jis nuvyko paviešėti pas draugą Michailą Vereščaką, Marilės brolį, į Tuhanovičių (dabar Karčovos, Baltarusija) dvarelį.

Adomui Mickevičiui tuo metu buvo dvidešimt dveji. Baigęs dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, jis mokytojavo apskrities mokykloje Kaune, gyveno labai skurdžiai ir jautėsi vienišas, vis svajojo sugrįžti į Vilnių, nes čia buvo likę jo draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti jo pirmieji eilėraščiai, ir vienas iš jų, debiutinis „Miesto žiema“, 1818 metais buvo išspausdintas literatūros ir istorijos savaitraštyje Tygodnik Wileński.

Gražiai sutvarkyta Vereščakų dvaro sodyba jį sužavėjo – tvarkingas namas skendėjo išpuoselėtame sode, o atokiau stovėjo atskiras namelis svečiams, kurių šiuose vaišinguose namuose niekada netrūkdavo. Poilsis draugo dvarelyje Adomui žadėjo nemažai džiaugsmų: pasijodinėjimus žirgais, skanius pietus, kriaušes, obuolius, vyną, arbatą…

Bet likimas jam buvo parengęs didesnę dovaną. Užėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas pamatė ant kėdės baltą suknelę, pamėgino įsivaizduoti, kaipgi galėtų atrodyti mergina, kuri ta suknele vilkėjo, ir išvydo tikrą angelą. O kai tą „angelą“, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių.

Mėlynakė šviesiaplaukė Marilė buvo jaunesnė, gimusi 1799 metais, tačiau tą pačią, kaip ir A. Mickevičius, dieną – gruodžio 24-ąją, ir paskui šis sutapimas jiedviem pasirodė reikšmingas ir lemtingas. Mergina buvo išsilavinusi, žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti, sakoma, rūkė pypkę.

Kai susipažino su jaunu mokytoju iš Kauno, jau turėjo išrinktąjį – kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose. Jų santuoka abiem šalims atrodė palanki ir po pusmečio, 1821 metų vasarį, juodu susituokė Benekainių (dabartinėje Baltarusijoje) bažnyčioje.

Esama nuomonių, kad Adomo Mickevičiaus meilė Marilei Vereščakaitei-Putkamerienei yra pervertinama. Su kita moterimi, sakoma, nepaprasta gražuole, jo meilės ryšys truko ilgiau. Vos pradėjęs dirbti Kauno apskrities mokykloje Mickevičius susipažino su gydytojo Juozapo Kovalskio šeima.

Karolina Kovalska (1793–1855) buvo keleriais metais vyresnė ir jau augino ketvertą vaikų, tačiau sužavėjo Adomą pūsdama žarijas po kavinuku – įkaitęs, išraudęs veidas poetui pasirodė lyg angelo, lyg deivės Veneros. Ir pati Karolina iš karto ėmė globoti jauną mokytoją.

Abipusis dėmesys netrukus peraugo į flirtą, išsiplėtojo į romaną ir vos nesibaigė skandalu, nes dėl Karolinos A.Mickevičius net pasišovė iškviesti daktarą Kovalskį į dvikovą. Tik poeto draugai J.Čečiotas, T.Zanas ir K.Piaseckis, kuo skubiau atvykę į Kauną, įstengė numalšinti aistras ir nuramdę bičiulį visi drauge praleido jaukų vakarą Kovalskių namuose.

Karolinos reikšmę ne tik poeto gyvenime, bet ir kūryboje pabrėžia ir lenkų literatūros istorikas Juliuszas Kleineris. Pasak jo, tuo metu poeto rašytos poemos „Gražina“ pagrindinės herojės vardas buvęs Karina arba Karusė, kurį galima sieti su Karolina. Poetas tik vėliau nuo jo atsiribojo ir pavadino heroję sugalvotu Gražinos vardu.

Po susitikimo su Marile A.Mickevičius negalėjo išmesti jos iš minčių. Išsekintas depresijos dėl mylimosios santuokos su grafu Putkameriu, dažnų ligų dėl skurdžios buities, daktaro J.Kovalskio patartas jis išsirūpino metų atostogas ir grįžęs į Vilnių tų metų vasarą vėl nuvyko į Tuhanovičius.

Įvažiuodamas į dvarą, prasilenkė su karieta ir akies kraštu išvydo joje lyg ką subaltuojant. Vaizduotė nupiešė Marilės paveikslą ir įaudrino jausmus. Draugui Jonui Čečiotui beužgimstantis poetas guodėsi nebesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Šiek tiek jį palaikė kalbos, kad grafai Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Tačiau kai Marilė atvyko aplankyti Adomo, šis įsitikino, kad ir ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Juodu tapo kaimynų vaiko krikštatėviais ir taip atsirado puiki galimybė lankant vaiką susitikinėti ir niekam nesukelti nereikalingų minčių.

Tačiau vasaros pabaigoje A.Mickevičius visai neteko nuovokos dėl savo baltojo angelo, guodėsi vien nežinia už kokias lėšas guašu ant dramblio kaulo nutapyta (manoma, vietinio dailininko Karolio V.Dietzo) Marilės miniatiūra ir kėlė daug nerimo draugams.

Galiausiai lapkritį ryžosi iškviesti grafą Lauryną Putkamerį į dvikovą. Su draugu Teodoru Lozinskiu, kurį įprašė būti sekundantu, nuvyko į Putkamerių dvarą Baltininkuose, bet pamatęs parke vaikštinėjančią grafų porą sugriebė Marilę už rankų ir užsimiršo.

Nustėro ir ši, pamačiusi mylimąjį ir akimoju perpratusi jo mintis. O kol juodu stovėjo netekę žado T.Lozinskis viską išklojo Laurynui Putkameriui apie Adomo būseną. Ramus ir išmintingas Laurynas viską suprato ir diplomatiškai pakvietė svečius pavakarieniauti ir pailsėti. Atsitokėjęs A.Mickevičius ryte išsiskubino iš dvaro nė neatsisveikinęs iš gėdos.

Atostogoms pasibaigus jam teko grįžti į Kauną. Širdperšos kamuojama Marilė perdozavo opijaus tinktūros laudanumo (XIX amžiaus pradžios vaisto nuo visokio pobūdžio skausmų) ir išsikapstė tik artimiesiems laiku suteikus pagalbą.

Draugai A. Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Be to, Kaune jį pasivijo netikėta sėkmė. Matyt, neišsipildžiusi meilė tapo jam įkvėpimo šaltiniu. 1822 metų žiemą J.Zavadskio spaustuvėje Vilniuje jis išleido savo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomą. Rinkinį palankiai įvertino Vilniaus universiteto kuratorius kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, Mickevičius tapo pripažintu poetu, jo eilėraščius, pasak Gabrielės Giunterytės-Puzinienės, žmonės kaip naujieną ir kaip labai gražius plėšte plėšė vieni kitiems iš rankų ir su neslopstančiu susidomėjimu ir susijaudinimu skaitė Vilniaus ir Kauno salonuose, rinkinys buvo pastebėtas ir Varšuvoje.

Poetas užsidegęs ėmė rengti naują knygą, atrodė, kad primiršo Marilę. Tačiau tų metų rudenį netikėtai gavęs dvi laisvas dienas iš karto išvažiavo į Vilnių jos aplankyti. Tik ši sutiko jį su kartėliu ir priekaištais, kad nemyli, neatjautė dėl ligos ir Kaune turi romaną su kita – su Karolina Kovalska!

Adomas pasijuto neteisingai kaltinamas, ir tąkart abu išsiskyrė smarkiai įskaudinę vienas kitą. Pasimatė tik per 1823 metų Velykas. Adomas įteikė Marilei antrąjį savo „Poezijos“ tomą įrašęs: „…mylimojo atsiminimus priimk iš brolio rankų…“ Marilė taip pat turėjo dovaną – jojamąją kumelę Gražuolę – su užuomina, kad Adomas galėtų dažniau ją lankyti. Bet Kauno gimnazijos mokytojas neturėjo kur kumelės laikyti, teko ją atiduoti prižiūrėti Karolinai Kovalskai. Ši, sužinojusi apie Adomo ir Marilės meilę, jautėsi įskaudinta, tačiau jų bendravimas nenutrūko ir peraugo į bičiulystę.

Karolina Kovalska – labai paslaptinga moteris, kurios teturime bene vieną poeto romantiko filareto Antonio Odyneco žodinį portretą – „gražesnę už ją moterį sunku būtų įsivaizduoti“. Ji buvo pirma aistringa A.Mickevičiaus meilė, jai teko nemaža vietos poeto kūryboje, tačiau ją užtemdė, amžininkų nuomone, netgi negražios Marilės paveikslas greičiausiai todėl, kad poeto biografams neatrodė derama plačiau apie ją kalbėti ir jie kai ką nutylėdavo, kai kuriuos faktus pataisydavo savo nuožiūra ir pabrėždavo tik tai, kas atitiko to meto gerą toną. Nemenką įtaką padarė ir paties poeto bičiuliai J.Čečiotas, P.Malevskis ir kiti, laiškuose nuolat raginę jį bendraujant su šia dama neperžengti padorumo ribų.

1823 metų gegužės 3 dieną Vilniaus gimnazijos moksleivio akibrokštą – konstituciją šlovinantį užrašą ant lentos – carinė administracija įvertino kaip maištą ir ėmėsi represijų. Imta ieškoti slaptų anticarinių organizacijų. Susekus Filomatų draugiją, prasidėjo areštai.

Spalio mėnesį viešintis bičiulio K.Piaseckio namuose Vilniuje (dabar Literatų g. 5) A.Mickevičius buvo suimtas (naktį iš 23 į 24 dieną) ir įkalintas kalėjimu paverstame bazilijonų vienuolyne, iš kur būdavo vežamas į generalgubernatūrą (dabar Prezidento rūmai) tardyti. (Tardymo komisijos vadovą Nikolajų Novosilcevą, kuris, intrigomis nušalinęs nuo pareigų kunigaikštį A.J.Čartoriskį, tuomet tapo Vilniaus švietimo apygardos ir Vilniaus universiteto kuratoriumi, A.Mickevičius pavaizdavo „Vėlinių“ trečiojoje dalyje.)

Suimtiesiems padėti Vilniuje susibūrė moterų komitetas. Jam priklausė ir Marilė Putkamerienė, ir Karolina Kovalska. Abi Adomą Mickevičių lankė kalėjime, abi juo rūpinosi.

1824 metais buvo paskelbtas galutinis filomatų ir filaretų bylos nuosprendis, ir A.Mickevičius kartu su kitais buvo ištremtas iš Lietuvos. Trumpam išleistas iš kalėjimo jis nuskubėjo į Karolinos Kovalskos sesers Joanos Macevič namus, kur laukė Karolina.

Tikrai žinoma, kad tų metų liepą skyrė jai paskutinį eilėraštį, kuriame nusistebi, kaip jie, tokie skirtingi, tarsi dvi žvaigždės skirtingą kelią per visatą be sustojimo amžinai keliavę, galėjo susitikti. Atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filaretais ir filomatais į Vilnių atvyko ir Putkameriai. Tad tų metų spalį Adomas Marilę matė paskutinį kartą ir visam laikui išvyko iš Vilniaus. Paskui juodu bendravo tik laiškais, o gal ir svajonėse, prisiminimuose, sapnuose.

1824–1829 metais A.Mickevičius gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, kur sužavėjo savo mokinę Karoliną Jeniš-Pavlovą, keliavo po Krymą su draugo meiluže Karolina Sobanska, Maskvoje lankėsi Zinaidos Volkonskajos literatūros salone, palaikė gražius santykius su imperatoriaus dvaro pianiste Marija Šimanovska.

Romoje jis susipažino su grafo Stanislovo Ankvičiaus šeima, ilgainiui pamilo grafaitę Henrietą, tačiau tėvai ištekino merginą už jų luomui labiau tinkamo jaunikio, ir ryšys nutrūko. Henrietos atminimas liko įamžintas „Vėlinių“ trečiojoje dalyje ir poemoje „Ponas Tadas“. Marilės neužmiršo. 1829 metais keliaudamas per Alpes parašė didžiajai gyvenimo meilei skirtą eilėraštį. 1830 metais iš Romos nusiuntė jai dovanų rožinį, o ji atsakė jam ilgu padėkos laišku.

Prasidėjus 1831 metų sukilimui, Adomas Mickevičius ketino grįžęs į tėvynę prisidėti prie sukilėlių. Atvykęs į Poznanės kraštą apsistojo Kopaševe, ketino su padirbtu pasu pereiti Lenkijos sieną. Sienos kirsti jam nepavyko, tačiau pavyko užmegzti romaną su grafiene Konstancija Lubenska, lenkų literate ir publiciste, garsėjusia ir grožiu. Adomas tapo vieno iš penkių jos vaikų krikšto tėvu. Sukilimui pralaimint, A.Mickevičius išvyko į Dresdeną, paskui į Paryžių, tačiau su grafiene Konstancija palaikė draugiškus ryšius ir susirašinėjo.

Sulaukęs trisdešimt šešerių poetas pagaliau 1834 metais Paryžiuje vedė Celiną Šimanovską (Celina Szymanowska-Mickiewiczowa), bičiulės Marijos Šimanovskos dukrą, tuo metu jau tapusią visiška našlaite. Šeimoje vienas po kito gimė dvi dukros ir keturi sūnūs. Tačiau

A.Mickevičius beveik visiškai liovėsi kurti. Jį įsuko buities rūpesčiai, lenkų emigrantų politinė veikla ir tarpusavio nesutarimai, viską dar labiau apsunkino skurdas, be to, jis įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio sektos „Dievo reikalas“ veiklą, tapo niūrus ir irzlus.

Jautri, trapi aristokratiškos prigimties Celina, nesulaukusi užuojautos ir paramos, nepakėlė įtampos ir susirgo psichikos liga. Ją gydyti ėmėsi A.Tovianskis, ir, regis, jos sveikata trumpam pagerėjo, tačiau visa šeima pakliuvo į mistiko rankas.

Greičiausiai jo siūlymu Mickevičiai vaikams prižiūrėti pasamdė iš Vilniaus į Paryžių atvykusią jauną gražuolę Ksaverą Deybel, ir ši netrukus tapo Adomo Mickevičiaus nesantuokinio vaiko motina. Ilgą laiką abi moterys gyveno vienuose namuose. Celina kovėsi už vaikus, už savo vyrą, kuris nebepajėgė kurti ir netrukus dėl veiklos sektoje neteko dėstytojo darbo Collège de France. Tarp moterų nuolat kildavo nesutarimų. Ksavera tik 1850 metais paliko Mickevičių namus.

Celina mirė nuo krūties vėžio vos keturiasdešimt trejų. Po žmonos mirties Adomas Mickevičius išvyko į Turkiją rūpintis Abiejų Tautų Respublikos atkūrimu. Konstantinopolyje (dabar Stambulas) viešėjo Liudvikos Sniadeckaitės-Čaikovskos namuose, prisiminė jaunystę, Vilniaus laikų pažįstamus. Stambule per epidemiją užsikrėtęs cholera Adomas Mickevičius ir mirė 1855 metų lapkričio 26 dieną, praėjus daugiau nei pusmečiui po žmonos mirties.

Marilė su Laurynu Putkameriu susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke, augino žąsis ir mėgo virti uogienes. 1850 metais grafas mirė, ir tik tada ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio ir labiausiai jos meilės verto žmogaus. Senatvėje nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda, tapo išties negraži. Ją pamatęs vyriausiasis Adomo Mickevičiaus sūnus ir biografas Vladislavas nusivylė. Marilė mirė 1863 gruodžio 28 dieną, aštuoneriais metais pergyvenusi Adomą Mickevičių, tačiau sukilimo įkarštyje jos mirtis niekam nebuvo reikšminga.

Meilė Marilei Adomo Mickevičiaus širdyje buvo susipynusi su meile Lietuvai. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu „Laiškai iš Lietuvos“. Jame – Marilės rašyti laiškeliai, portretinė miniatiūra ir atsisveikinimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas.

Tačiau, kad ir kaip būtų, didžiausias Adomo Mickevičiaus palikimas mums – eilėraščiuose atspindėtas ištisas meilės pasaulis, kuriame gėrio ir blogio ribos ištirpsta aistros ugnyje, kur telpa demoniškumas ir meilės begalybė, kur aistra sustabdo laiką.

lrytoLogoFb