Agnė Grinevičiūtė. Ką mums šiandien byloja filosofo Arvydo Šliogerio palikimas?

Vilniaus knygų mugėje leidykla „Apostrofa“ ir Lietuvos kultūros institutas pakvietė į pokalbį „Arvydo Šliogerio palikimas: žvilgsnis į Lietuvos ir filosofijos ateitį“. Apie vos prieš porą mėnesių mus palikusio garsaus filosofo idėjas, jų reikšmę ir aktualumą šiandien diskutavo filosofas, Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentas Naglis Kardelis, filosofė, eseistė, literatūros kritikė prof. Jūratė Baranova, literatūrologė, VU profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir buvęs prof. A. Šliogerio doktorantas, filosofas Justas Kučinskas. Pokalbį moderavo VU Filosofijos fakulteto docentas Jonas Dagys.

J. Dagio teigimu, prof. A. Šliogeris mėgęs sakyti, kad tikrai didelis mąstytojas paprastai visą laiką mąsto tiktai vieną mintį. Tad moderatorius diskutavusiųjų paprašė išskirti pagrindinę šio filosofo mintį.

Pasak doc. N. Kardelio, tai juslinio daikto, juslinės transcendencijos, substancinio individo mintis. Ji aktuali ir mūsų dienomis, nes šiuolaikinė Vakarų civilizacija viską verčia formulėmis: formą suspaudžia iki formulės, ją išdaiktina. Ši mintis aktuali ekologinės ir dvasinės krizės kontekste: mums reikia sučiuopti savo gyvenimą, savo būtį sučiuopti į formą ir patiems išlikti individais, kad neištirptume socialinių santykių tinkle, kad mūsų santykiai su kitais nebūtų paversti santykiais tarp formulių ir kad jaustumės gyveną realiame, o ne sukonstruotame pasaulyje.

„Arvydas Šliogeris mąstė apie skirtį tarp tikro daikto ir pseudodaikto. Skirtis tarp autentiškos ir neautentiškos egzistencijos filosofo mąstyme reiškiasi kaip skirtis tarp tikrų ir pseudodaiktų“, – paaiškino doc. N. Kardelis.

Prof. V. Daujotytė-Pakerienė antrindama pacitavo vieną apibendrinantį sakinį iš jai svarbios prof. A. Šliogerio knygos „Post scriptum: iš filosofinių dienoraščių“: „Kaip savo akies vyzdį saugok savo individualumą, saugok savo substanciją, savo kontūrus, savo gyvąją formą.“

„Ir substancinis individas, ir pats individualumo principas yra bene pačios svarbiausios Arvydo Šliogerio mintys. Svarbiausias išlieka klausimas, kaip galiu daiktą ne tik mąstyti, bet ir pamatyti. Menininkas daiktą pagauna kitomis priemonėmis nei mąstytojas, jį parodo ir kintantį, ir esantį. Didieji menininkai, pasak Arvydo Šliogerio, sugebėjo atskleisti tikrąją esinijos prigimtį, kuri vienu metu yra nykstanti, kitu metu – išsauganti savo formą. Tarsi viso gyvenimo Arvydo Šliogerio uždavinys buvo įžvelgti tą principą paprastu žvilgsniu“, – samprotavo J. Kučinskas.

Prof. J. Baranova, tarsi apibendrindama prof. A. Šliogerio fenomeną, išskyrė keturis pamatinius asmenybės aspektus: kalbos dovaną, gebėjimą apibendrinti iš chaoso išvedant į skaidrų aiškumą, darbštumą ir drąsą.

Prof. J. Baranova filosofo kūrybą interpretuoja pasitelkdama binarines opozicijas: būties medžiotojo ir niekio sūnaus periodus. Ši opozicija, anot filosofės, įdomiai išsprendžiama prof. A. Šliogerio dvitomyje „Niekis ir Esmas“ per būties blyksnių paiešką. Nors įtampa tarp niekio ir būties paieškos visą laiką išlieka, tačiau filosofas pro nieko labirintą ieško prieigos prie tų blyksnių. Kai pasirodė mokslininko veikalas „Daiktas ir menas“, filosofija kaip disciplina peržengė savo ribas.

Prof. A. Šliogeris savo filosofijoje nemažai dėmesio skyrė ryšio tarp daikto ir vietos analizei, kurią geriausiai nusako terminas „filotopija“ – meilė savo vietai. Čia J. Kučinskas prisiminė citatą iš prof. A. Šliogerio kūrybos: „Žemiausiai žmogus puola, praranda paskutinius žmogiškumo pėdsakus ir sugyvulėja užmiršdamas tėvynę. Jis tampa tremtinys pasaulio klystkeliuose.“ Ši mintis tęsiama visoje filosofo kūryboje. Tokiame kontekste aktualia tema tampa emigracija ir šie klausimai: ką žmogus praranda iškeliaudamas iš savo gimtinės, ką nešasi su savimi būdamas svetur iš savo gimtinės, kas yra vietos, tėvynės meilė, kai ten nebesi?

„Galbūt filotopijos idėja šiuo metu yra produktyviausias atsakas į didžiausią žmonijos iššūkį ekologinės katastrofos išvakarėse. Kaip Arvydas Šliogeris minėjo, mums liko sekundės, tad turime iš esmės permąstyti, kaip esame šiame pasaulyje ir su šiuo pasauliu“, – dėstė J. Kučinskas.

Doc. N. Kardelis pateikė kitą nenykstantį prof. A. Šliogerio palikimo aspektą – ryšį tarp filosofinio mąstymo ir gimtosios kalbos. VU docento teigimu, kurti mokslą, tyrinėti daiktus ar pasaulį galime bet kuria kalba, bet mąstyti galime tik augdami iš vidaus: „Dar viena esminių Arvydo Šliogerio minčių yra ta, kad mąstyti filosofiškai galima tik gimtąja kalba, nes ji duoda mums vietą būtyje, steigia mūsų dvasinę teritoriją, kurioje augame. Šioje teritorijoje esame su daiktais, tik ne fiziniais, bet su gimtosios kalbos žodžiais. Manyčiau, kad Arvydas Šliogeris kaip lietuvių kalbos filosofas yra nepralenkiamas: jis gražiai sujungia lietuvių kalbos filosofiją su pamatinėmis Vakarų filosofijos temomis.“

Tačiau tikroji filosofinė kalba, anot doc. N. Kardelio, turi būti minimalistinė, plevenanti virš daiktų, o ne sklandanti formulių erdvėse. Čia galima įžvelgti panašumą tarp filosofijos ir poezijos: abi turėtų kalbėti apie tai, kas akivaizdu, kas ateina iš patirties. Kalbėjimas minimalistine filosofijos kalba yra autentiškos juslinės patirties pamėgdžiojimas.

Prof. J. Baranova, tarsi apibendrindama prof. A. Šliogerio fenomeną, išskyrė keturis pamatinius asmenybės aspektus: kalbos dovaną, gebėjimą apibendrinti iš chaoso išvedant į skaidrų aiškumą, darbštumą ir drąsą.

„Arvydas Šliogeris bandydavo priartėti prie tikrovės per begalinius žodžių srautus. Kartais atrodydavo, kad jis kalbą vartoja kaip užkalbėjimą: jeigu daug apie tai kalbėsi, išsipildys tai, ko trokšti. Bet neišsipildo. Pakliūni į naują labirintą, pradedi skęsti kalboje. Tada ateidavo jo mintis: „Tikroji tikrovė yra anapus kalbos. Tai tylos blyksnis.“ Galbūt gebėjimas sustoti ir matyti yra tikrasis sąlytis su tikrove“, – svarstė filosofė ir pridūrė, kad priartėjame prie tikrovės tik tuomet, kai nutylame.

Bernardinai.lt