Agnė Grinevičiūtė. VU profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas buvusių studentų akimis

Šiemet minime lietuvių literatūros klasiko, mokslininko, poeto, prozininko, dramaturgo, Vilniaus universiteto profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino 120-ąsias gimimo metines.

1940 m. jis iš Kauno persikėlė gyventi ir dirbti į Vilnių. Čia išrinktas VU Filologijos fakulteto dekanu, taip pat į Bičiulių draugijos valdybą. 1944–1945 m. ir 1947–1949 m. vadovavo VU Lietuvių literatūros katedrai. Skaitė senosios ir XIX a. pabaigos lietuvių literatūros istorijos kursus, užsienio literatūros viduramžių kursą, speckursus apie Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Maironį, Petrą Cvirką. 1954 m. pasitraukė iš darbo universitete.

Žymiausi V. Mykolaičio-Putino studentai: pedagogė, viena Lietuvos švietimo reformos kūrėjų, buvusi VU dėstytoja Meilė Lukšienė, lietuvių literatūros istorijos tyrinėtojas, buvęs VU dėstytojas Jurgis Lebedys, lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, vertėjas Kostas Korsakas, literatūrologė, kritikė, eseistė, buvusi VU dėstytoja Vanda Zaborskaitė, lietuvių literatūros ir dailės tyrinėtoja, buvusi VU dėstytoja Irena Kostkevičiūtė, poetai, kritikai, vertėjai Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, poetas Vytautas Mačernis, lituanistas, knygos istorijos tyrinėtojas, bibliografas Vladas Žukas, literatūrologas, literatūros kritikas, buvęs VU dėstytojas Vytautas Kubilius. Išvardytos asmenybės įspraudė ir savo pėdsaką mūsų literatūros, kultūros istorijoje.

***


Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai su rašytoju Vincu Mykolaičiu-Putinu, kalbininku Juozu Balčikoniu ir dėstytoja Meile Lukšiene (1952 m. Teresės Mikeliūnaitės rankraščių fondas (www.epaveldas.lt))

Viename interviu poetas, lietuvių literatūros klasikas Algimantas Baltakis (g.1930 m.) teigė, kad jo kartai buvusi didžiulė likimo dovana, jog universitete dėstė tokios asmenybės kaip Juozas Balčikonis, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė ir, žinoma, V. Mykolaitis-Putinas, kuris studentams buvo svarbiausias. Beje, A. Baltakio kursas buvo paskutinis, lankęs žymiojo klasiko paskaitas. „Atėję į jo paskaitą auditorijoje sunkiai surasdavome sėdimų vietų – klausytis Putino paskaitų prieidavo klausytojų iš įvairiausių fakultetų ir aukštųjų mokyklų. Mūsų kurso seniūnė Eugenija Mikšytė (vėliau Lašienė) dėl mūsų vietos už būvį turėdavo gan rimtai pakariauti, griežtai kreipdavosi į auditoriją: „Klausykite, juk mes esame tiesioginiai studentai – mums iš šių paskaitų reikės egzaminus laikyti, todėl mums reikalingos sėdimos vietos, kad galėtumėm konspektuoti. Prašome užleisti vietas…“ Nieko nepadarysi – Putinas buvo ano meto žvaigždė, jo pasiklausyti norėjo kiekvienas – paskaitų metu net ir fotoaparatai nuolat blyksėdavo“, – prisimena A. Baltakis. Anot jo, V. Mykolaičio-Putino paskaitos nebuvo itin gyvos, emocingos ar įspūdingos, mat jis neleisdavo sau nė mažiausios improvizacijos. Profesorius atsinešdavo rimtai paruoštą tekstą ir per paskaitą jį tiesiog perskaitydavo. Per pertraukas su studentais irgi nebendraudavo – stovėdavo prie lango, įbedęs žvilgsnį tolin ir taip sustingęs visai pertraukai. A. Baltakio įsitikinimu, profesorius taip elgdavosi dėl to, kad sovietinis saugumas jį akylai stebėjo – bet koks neapgalvotas, nuo lūpų nuslydęs žodis galėjo būti lemtingas. Poetas, vertėjas Eugenijus Matuzevičius (1917–1994) yra sakęs, kad apie1940 m. V. Mykolaičio-Putino santykiuose su studentais atsirado daugiau nuoširdumo, jis pasidarė atidesnis, per pertraukas su studentais pasikalbėdavo.

Literatūrologas, kritikas, akademikas Jonas Lankutis (1925–1995), į Vilniaus universitetą atvykęs studijuoti1948 m., labai nekantravo pamatyti ir išgirsti V. Mykolaitį-Putiną. To paties troško ir kiti iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavę kolegos. J. Lankučiui profesoriaus skaitytos paskaitos susižavėjimo nesukėlė, buvo sausokos, be emocinių atsivėrimų ir retorinio blizgesio. „Kartais atrodė, kad ir pačiam lektoriui tai ne itin malonus darbas, sunki pareiga. Tačiau buvo stipri vidinė trauka. Tarp auditorijos ir Profesoriaus mezgėsi nematomas ryšys“, – yra rašęs akademikas.

„V. Mykolaitis paskaitininkas… Įeina, nežymiai linkteri auditorijai, ramiai žengia pro suolus, ant palangės pasideda portfelį, išsiima cituosimas knygas, sėda į katedrą. Valosi akinius, žvalgydamasis po mūsų veidus. Atsiverčia konspektinių užrašų sąsiuvinį ir ima pusiau kalbėti, pusiau skaityti ar cituoti. Sklinda apygarsis, aiškus, bet gana monotoniškas balsas“, – rašytojas, filosofas, lietuvių literatūros tyrinėtojas Leonas Gineitis (1920–2004) išsamiai piešia lietuvių literatūros klasiko paskaitos vaizdą. Jį papildo literatūrologo V. Kubiliaus (1926–2004) prisiminimai: „Jau vėliau domėjausi, ar tas paskaitas profesorius turėjo pasirašęs. Buvo tik planelis ir nedidelis konspektas. Bet profesorius kalbėdavo taip planingai ir rišliai, kad atrodydavo, jog laiko pasidėjęs tekstą ant katedros staliuko.“


Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir Vytautas Kubilius prie buvusio dėstytojo kapo Rasų kapinėse 1979 m. (Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus nuotr.)

L. Gineitis atkreipė dėmesį ir į paskaitų dviprasmiškumą: „Kai kada profesoriui nesiseka: painiojasi, rausta. (Kartą pradėjo, mostelėjo ranka, pakilo ir, susirinkęs daiktus, išėjo.) Kitais atvejais, ypač, kai paskaitų temos įdomesnės ir turiningesnės, jis pamažu įsitraukia: veidas, akys giedrėja, veidas darosi moduliuotas, iškalba natūrali ir sklandi. Tokios paskaitos man iki šiol tebėra gyvos sąmonėje.“ Kalbininkas, baltistas Zigmas Zinkevičius (g.1925 m.), su profesoriumi V. Mykolaičiu-Putinu pirmą kartą susitikęs1945 m. rugsėjį, kai pradėjo studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete, yra sakęs, kad V. Mykolaitis-Putinas dėstė labai įdomiai, tad studentų buvo ypač mėgstamas. Kalbininkas VU profesorių vadino didelės erudicijos, aukštos kultūros asmenybe, pažymėdamas, kad nuoširdus jis buvo ir su studentais, užjausdavo jų vargus, nesėkmes bei rūpesčius.

V. Kubilius, pradėjęs lankyti V. Mykolaičio-Putino speckursus, pajuto, „kaip galingai ir kaip jaukiai šviečia jo intelektas, ne atstumdamas, o pritraukdamas, svetimas agresyviam savęs teigimui, išoriniam mokytumui, o giliai subrandinęs savyje esminį žinojimą“.

***

Kitas V. Mykolaičio-Putino studentas, poetas Kazys Bradūnas (1917–2009) yra rašęs apie 1940–1943 m. literatūrinių penktadienio popiečių Vilniaus universitete pradžią: „Bolševikams universitete uždarius visas ankstesnes studentų korporacijas bei draugijas, Humanitarinio fakulteto studentams šalia paskaitų tiesiog nebeliko, kur viešai susirinkti, pasidalinti mintimis, padiskutuoti aktualius referatus, paskaityti savo kūrybos. Tada tarp kelių studentų kilo mintis surengti vieno penktadienio vakarą didžiausioje Humanitarinio fakulteto auditorijoje literatūrinę popietę, paskaitant joje savo kūrybos: beletristikos ir poezijos. Nutarta tuo reikalu pasikalbėti su prof. Vincu Mykolaičiu-Putinu. Profesorius į visa tai pažiūrėjo labai palankiai, žadėjo kur reikia sutvarkyti formalius tokios popietės leidimus ir pats į ją ateiti. Pirmoji tokia literatūrinė popietė įvyko, kiek pamenu, 1940 metų pabaigoje, prieš Kalėdas. Popietė turėjo didelį pasisekimą, pats Putinas joje dalyvavo ir savo svariu žodžiu įvertino ir aptarė studentų skaitytą kūrybą.“

M. Lukšienė (1913–2009) yra prisipažinusi, kad iš pradžių V. Mykolaitis-Putinas ją, kaip ir daugelį kitų, varžė, tad bijojo žodį tarti, tačiau, anot pedagogės, po kurio laiko padėtis pasikeitė: „Jau vėliau, kai atsidūriau Vilniuje vienoje katedroje su Putinu, būtent tas poreikis glaustis, tikėti kitu žmogumi mus sujungė giliais neišdildomais saitais. Mes, jauni Jo mokiniai, glaudėmės, mokėmės drauge išgyventi visuomenės, mūsų pačių skausmus, jauste nujausdami ir iš dalies matydami Vinco Mykolaičio-Putino – žmogaus ir poeto tragiškumą, jo kelio viršūnes ir bedugnių pakriaušes.“

Tai, kad profesorius, nors ir būdamas kuklus, juto savo vertę, įrodo vienas V. Zaborskaitės (1922–2010) prisimintas epizodas. Pasirodo, Maskvoje buvo peržiūrėti VU dėstytojų moksliniai vardai. Beveik visų, įgytų Vakarų Europos universitetuose, nepatvirtino, įskaitant ir V. Mykolaičio-Putino. Nuėjęs atsiimti atlyginimo ir gavęs vyr. dėstytojo atlyginimą (60 rublių už pusę mėnesio), profesorius plykstelėjo ir, nepaėmęs pinigų, tepasakė: „Aš sutinku, kad esu vyriausias dėstytojas, bet vyresnysis – tai jau ne!“ Netrukus valdžios ar universiteto rūpesčiu profesoriaus vardas V. Mykolaičiui-Putinui sugrąžintas.

J. Lankučio nuomone, bet koks kontaktas su mūsų literatūros klasiku formavo aukštesnius vertybių kriterijus, platesnius mąstymo orientyrus, skatino ugdyti savyje gilesnę humanitarinių studijų sampratą, žadino vienokį ar kitokį pasipriešinimą kasdienei ideologinei to meto aukštosios mokyklos rutinai. „Taigi gavę universiteto baigimo diplomus, galėjome didžiuotis, kad buvome daugiau ar mažiau apšviesti ir Putino šviesa“, – prisiminimuose rašė jis, pabrėždamas, kad V. Mykolaičio-Putino vaidmuo pokariniame universitete nebuvo vien simbolinis ar romantinis. Mat profesorius „blaiviai suvokė anuometinę kultūros, mokslo ir švietimo padėtį bei uždavinius, buvo prisiėmęs atsakingas vadovavimo pareigas, rūpinosi lituanistinių kadrų ugdymu, tyrinėjimų organizavimu“.

Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus (g.1933 m.) apgailestauja, kad neteko iš arčiau susipažinti su garsiuoju mūsų literatūros klasiku. Mat jis seminarus vesdavo kitai grupei, tad jai pašnekovas šiek tiek pavydėjo. „Bet matydavome profesorių universitete. Jis buvo malonus, kultūringas, visų gerbiamas – tikras ano meto šviesulys“, – sako H. A. Čigriejus ir priduria, kad V. Mykolaičio-Putino studentų karta po truputį traukiasi.

„Vincas Mykolaitis-Putinas mums buvo kaip Dievas. Pamenu, turėjome laikyti įskaitą iš Lazdynų Pelėdos. Ištraukiau bilietą ir viską pamiršau. Žiūriu profesoriui į akis ir sakau, kad nieko nebežinau. Tačiau jis iš manęs po truputį išpešė reikiamą informaciją“, – guviu balsu pasakoja poetė, prozininkė, buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Marija Macijauskienė (g.1930 m.). Ji pamena, kad jų kursas su profesoriumi nusifotografavo ne M. K. Sarbievijaus kiemelyje kaip įprasta, o ėjo į fotoateljė, nes taip iškilmingiau. Rašytoja atskleidė ir dvi simboliškas detales: prie V. Mykolaičio-Putino namų augo putino krūmas, kuris iškart po profesoriaus mirties nulinko, o lydint karstą į kapines, kaip tik leidosi saulė – esą mūsų literatūros klasikas labai mėgęs saulėlydžius…

***

Prisiminimus tiktų apibendrinti šiais buvusio VU rektoriaus Juozo Bulavo (1956–1958) žodžiais: „Tai buvo ypatingai jautrios sielos ir didelio takto žmogus. […] Staigi žinia apie jo mirtį suteikė didžiulį smūgį. Supratom, kad lietuvių tauta neteko iškilios asmenybės. Atsivėrė tuštuma, kurios ilgai niekas neužpildys. Jo poezija nepaprastai prasminga, kupina humanizmo ir gyvenimo išminties. […] Mūsų tautai Putinas buvo ne vien tik kultūrinės, bet ir politinės reikšmės asmenybė.“

Profesoriaus atminimas įamžintas įvairiapusiškai: jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Prienuose, Mažeikiuose; bute Vilniuje, kuriame gyveno iki mirties, įrengtas memorialinis muziejus, paliekant kuo daugiau autentikos; ant namo, kuriame gyveno, atidengta atminimo lenta; išlietas bronzinis atvaizdas ant VU bibliotekos paminklinių durų greta kitų Lietuvos kultūros istorijos veikėjų ir literatų; pastatytas paminklas prie Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos; 1979 m. serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ išleistas jam skirtas meninis vokas, o 1993 m. serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė); 1970 m. pastatytas mokomasis dokumentinis filmas „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (rež. Rimantas Šilinis), o 1999 m. – vaizdo filmas „Einu“ (rež. Marijus Ivaškevičius); 1992 m. įsteigta V. Mykolaičio-Putino draugija, jo vardo kultūros paramos fondas (vad. Krescencijus Stoškus).

Šaltinis čia