Aidas Marčėnas galėjo būti kėdainietis: „Tai yra miestas, kurį aš dažnai sapnuoju“

M. Daukšos viešoji biblioteka poezijos skambesio išsiilgusius kraštiečius pakvietė į susitikimą su poetu, kritiku, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu bei 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Aidu Marčėnu. Pasirodo, Kėdainių kraštas menininkui artimas. A.Marčėnas per plauką vaikystėje netapo kėdainiečiu. Vis tik šio miesto vaizdiniai dažnai poetą aplanko sapnuose.

Galėjo būti kėdainietis

Į gimtuoju miestu vos netapusius Kėdainius atvykęs A.Marčėnas nepraleido progos iš arčiau susipažinti su miesto istorija, todėl leidosi į ekskursiją. Tiesa, kaip vėliau atskleidė, tikrieji Kėdainiai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos poetas regi sapnuose.

„Su Kėdainiais mano santykis labai įdomus, nes tai yra miestas, kurį aš dažnai sapnuoju, – nustebina A.Marčėnas. – Tai ne tie Kėdainiai, kuriuos šiandien mačiau. Mano sapnuose vidury laukų stovi gražus senamiesčio miestelis. Šiandien vaikščiodamas po Kėdainius irgi šiek tiek jaučiausi kaip savotiškame sapne.“

1964 m., kai A.Marčėnui buvo ketveri, poeto tėvas gavo du darbo paskyrimus. Jis galėjo dėstytojauti dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete arba užimti geras pareigas Kėdainiuose.

„Tėvas pasirinko turbūt rimtesnę karjerą ir atsisakė geresnių gyvenimo sąlygų Kėdainiusoe. Taip aš iš Kauno atsidūriau Vilniuje, o galėjau atsidurti Kėdainiuose. Taigi mano sapnų Kėdainiai galėjo ateiti ir iš vaikystės“, – mano poetas.

Prisitaiko prie publikos

A.Marčėnas savo kūryboje išskirtinį dėmesį sutelkia į eilėraščio formą, skambesį, rimą bei ritmą. Turinys dėl to nė kiek nenukenčia. Taip pat A.Marčėnas lietuvių poezijoje atgaivino soneto žanrą.

Prieš renginį kalbintas menininkas sakė niekada neruošiantis publikai ypatingų pašnekesių programos.

„Pokalbis įvyksta tada, kai pasakai pats sau ką nors netikėto, – įsitikinęs pašnekovas. Jis taip pat iš anksto nerinko ir savo eilėraščių, kuriuos skaitys kėdainiečių publikai. Mat pirmiausia poetui reikia pamatyti ir pažinti pačią publiką. – Kokius eilėraščius skaitysiu, priklauso nuo publikos. Atsižvelgiu į tai, koks kontaktas užsimezga, koks lygis, ko publika nori. Nuo to priklauso skaitomų eilėraščių sudėtingumas.“

O eilėraščių A.Marčėnas yra parašęs daug. Poetas nustebo, kad savo kūrinių gausa jis spėjo pralenkti žymųjį Česlovą Milošą.

„Nustebau, kad jūsų kraštietis Česlovas Milošas per visą savo labai ilgą gyvenimą yra parašęs tik 800 publikuotų eilėraščių, o aš per savo ne tokį ilgą gyvenimą jau esu parašęs daugiau. Aišku, kiekybė nieko nereiškia. Reiškia tik kokybė“, – tvirtai tarė svečias.

Poezija apie meilę ir mirtį, bet… ne apie tai

A.Marčėnas sako, kad jam poezijoje svarbiausia yra žmogus su visu savo diapazonu: gėriu ir blogiu.

„Visoje poezijoje faktiškai yra dvi temos: meilės ir mirties. Taigi poezija apie tai, bet kartu tikra poezija ir nėra nei apie meilę, nei apie mirtį. Iš tikrųjų poezija yra apie gyvenimą, – paaiškina menininkas. Savo kūryba jis skaitytojui siunčia ypatingą žinutę. – Noriu pasakyti, kad aš esu ir kad jūs, skaitytojai, esate, kad galime pakalbėti akis į akį. Taip pat, kaip aš savo gyvenime kalbuosi su Dante, galbūt kas nors kalbėsis su manimi. Žinoma, jei likimas palankiai susiklostys po 300 metų. Taigi ir noriu pasakyti, kad gyvybė yra tokia keista, jog su mirtimi ji nesibaigia.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aidas MarčėnasJuliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aidas Marčėnas

Koks laikas lietuviškai poezijai?

„Kokį laikotarpį šiuo metu išgyvena lietuvių poezija“, – pasiteirauju literatūros kritiko A.Marčėno.

„Lietuvių poezija šiuo metu išgyvena įvairų laikotarpį. Tiesa, kaip ir visais laikais, – mano pašnekovas. – Šiaip tas poezijos medis pastaruoju metu buvo stipriai apgenėtas. Išėjo labai daug žmonių, pas kuriuos jų pakviestas kartu būti aš savo jaunystėje į poeziją atėjau. Beliko tik pora, kiti – jau anapusybėje, – apgailestauja A.Marčėnas. – Vis tik poezija pasipurtė, pasikratė ir po truputį atsigauna.“

Literatūros kritikas išskiria dvi svarbiausias šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijas.

„Viena tendencija – poezija, kuri vis labiau primena esė tekstus. Šiai krypčiai iš jaunesnių poetų galėtų atstovauti Giedrė Kazlauskaitė.

Antra tendencija yra tokio, sakykime, neobaroko ar netgi manierizmo. Iš kur manierizmas atsirado apskritai pasaulio kultūroje? Kada išmirė didieji renesanso meistrai, šių meistrų mokiniai ir jų mokiniai norėjo perspjauti tuos, kurie išėjo. Tada atsirado tie prailginti kaklai – manierizmas.

Manierizmas nėra blogai. Kaip ir poezijos krypimas į esė nėra blogai. Tiesiog tokie laikai. Taip yra. Paskui bus kas nors kito“, – apibendrina A.Marčėnas.

Po susitikimo su A.Marčėnu publika klausėsi Anykščių, Ukmergės ir Kėdainių literatų poezijos skaitymų bei dainuojamosios poezijos.

Parengė Akvilė Kupčinskaitė

15min.naujas