Aidas Marčėnas: gyvenu pagal planą, bet ne savo

Poetą Aidą Marčėną savoje kūryboje erzina bemaž viskas. Kaltina save lietuvių kalbos nemokėjimu, negaili ir kitokių priekaištų. Kitados vienas draugų yra pasiteiravęs rašytojo, ar gyvenimas eina pagal planą. „Taip, pagal planą, – atsakė poetas ir iškart pridūrė. – Bet ne mano…“

Ką tik vykusio Tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ susitikimuose būta garsių pasaulio asmenybių. Ne kasdien gali paprašyti autografo iš „Dinos knygos“ trilogijos autorės Herbjorg Wassmo ar islandų rašytojo Andri Snaero Magnasono. Žiūrovai dėmesiu apdovanojo ir Lietuvos autorius: vienas jų, surinkęs pilną Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salę – poetas, eseistas, literatūros kritikas A. Marčėnas.

2005-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas publikai skaitė savo eiles, kaip pats įvardijo – nuo naujausių iki pačių seniausių. Diskusiją moderavo dramaturgas, žurnalistas, poetas Mindaugas Nastaravičius. Muzikinį palaikymą išreiškė poetas ir muzikas Domantas Razauskas, multiinstrumentininkas Saulius Petreikis.

Dirbtinis kvėpavimas, autoriaus manymu, gali būti ne tik kaip kūno gaivinimas, bet ir sielos.

Kodėl palaikymą? Nes, kaip sakė A. Marčėnas, į gerus klausimus sunkiausia atsakyti, tad nuo nejaukios tylos savo improvizacijomis gelbėjo muzikantų tandemas, taip papildydamas autoriaus atsakymus ar pripildydamas garsų išraiškingą poeto žodžio pasaulį.

Dirbtinis kvėpavimas

Klausimų būta sudėtingų, kartais autorių parbloškiančių ar atimančių žadą. Vienas tokių, M. Nastaravičiaus pavadintas paprastu, tačiau gana tiesmukas: „Dažniau galvojate apie tai, kiek jau praėjo, ar kiek liko?“

57-erių A. Marčėnas į ilgus apmąstymus nesileido, patikino, kad jam svarbiausia – kiek yra. Čia esą telpa ir tai, kas praėjo, ir tai, kiek liko. „Tikriausiai kaip visi žmonės rytais pagalvoju – liko, o vakarais – praėjo“, – filosofiškai žvelgė A. Marčėnais ir galop apibendrino – sulaukusieji tam tikro amžiaus turi prisiminti ir pagalvoti apie tai, kiek liko.

Paleidęs ir tuoj pat panoręs išsklaidyti „būtovės slėpinius“ renginio vedėjas prakalbo apie plaukimą, turėdamas omenyje naują, jau tryliktą, A. Marčėno poezijos knygą „Dirbtinis kvėpavimas“. „Ar esate geras plaukikas?“ – klausė rašytojo M. Nastaravičius.

Aidas priėmė iššūkį ir lyg niekur nieko toliau kalbėjosi, palikdamas tiesioginę prasmę tarsi tarp eilučių – prisipažino septintoje klasėje pasiekęs plaukimo atskyrį. Paklaustas, ar yra kada nors skendęs, poetas ėmė svarstyti, kad skendimas yra svarbus gyvenimo momentas. „Rūta Meilutytė pradėjusi plaukti – skendo. Su poezija panašūs dalykai – skendau“, – prisipažino literatas.

Dirbtinis kvėpavimas, autoriaus manymu, gali būti ne tik kaip kūno gaivinimas, bet ir sielos. „Neleidi sielai iš to kūno pradingti neaišku į kokias anapusybės materijas“, – tikino A. Marčėnas.

Vilniaus lapeliai

M. Nastaravičius literatui pateikė aštuonių garsių asmenybių (autoriui svarbių, neretai paminėtų jo poezijoje) klausimus, surašytus ant mažų baltų, pailgų popieriaus skiautelių, panašių į dalijamas per egzaminą, pavadindamas juos „Vilniaus lapeliais“. Leido nemačiomis rinktis.

Pirmasis kliuvo poeto, literatūros kritiko Gintaro Bleizgio lapelis. Jame – sunkiai išnarpliojamas abstrahuotas klausimas, iškilęs iš A. Marčėno eilėraščio „Kregždžių seilės“, jame poetas rašo: (…) po freskom debesų / sudužęs Dievo atvaizdas esu / gražus kaip lizdas, / seilėm suklijuotas.

Diskusiją moderavo poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius (dešinėje).

Diskusiją moderavo poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius (dešinėje).

G. Bleizgys pasamprotavo, esą lizdus seilėmis lipdo ne tik kregždės, bet ir vapsvos. Pasiteiravo, kaip atrodo iš vapsvų seilių nulipdyda dalis, ar ji trukdo, ar padeda gyventi. „Vapsva – bendruomeninis padaras… Kartą su broliu per mano gimtadienį skynėme kriaušes Palangoje. Nuo saldumu krešančių vaisių jų buvo daug – girtų, apspangusių… Labiau patiktų su ta „chebra“ girtauti, nei lipdyti“, – kikeno rašytojas, apsukriai išsisukęs iš klampaus klausimo.

A. Marčėnas baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinė mokykla). Kurį laiką studijavo Vilniaus konservatorijoje. „Jaunystėje yra dirbęs įvairiausių darbų – nuo apšvietėjo Operos ir baleto teatre iki Azijon karves gabenančių prekinių traukinių palydovo“, – kaip faktą pateikia „Vikipedija“.

Pats autorius paminėjo laikotarpį, kai 1986-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) dirbo gaisrininku. „Laiku išmetė, galėjau sudegti, – lyg juokais, lyg rimtai kalbėjo rašytojas. – Buvo ką veikti, kapeikas rankiojau iš fontano, kol paaiškėjo, kad tai valytojų terpė.“ Kaip vieną naudingiausių čia nuveiktų darbų literatas įvardijo tai, kad anuomet literatūrologui Virginijui Gasiliūnui nuo LNDT stogo parodė Vilniaus panoramą.

Neką mažiau komiška ir atleidimo iš gaisrininkų istorija. Kartą su vienu kolega, senstelėjusiu balerūnu darbovietėje išgėrė – užtat ir išvarė. „Teatre jau buvo Sąjūdžio grupė“, – į ūsą šypsojosi ir pintą barzdos kaselę glostė A. Marčėnas.

Visgi buvimas tarp aktorių bei režisierių davė savo, kaip sakė literatas, „pamokos nepraėjo bergždžiai, ačiū Dievui, esu pats sau režisierius“. O sūnus (Jurgis Marčėnas) išėjo į aktorius. „Vargšai žmonės, kaip ir poetai“, – pridūrė literatas.

Siurrealistiniai sapnai

Nuo nuotykių pereita prie sapnų. Filosofė, eseistė Jūratė Baranova taip pat turėjo klausimą, kurį Mindaugas įmaišė tarp „Vilniaus lapelių“. Šįkart poeto ranka tiesėsi į jį.

Raštelyje J. Baranova vadino A. Marčėną talentingu sapnuotoju, kuris nubudęs sugeba savo sapnus prisminti ir net užrašyti. Pateikė ir pavyzdžių: štai A. Marčėno sapne Viktorija Daujotytė čirškino svogūnus, o Sigitas Parulskis, jau kitame sapne, įnirtingai plušo – birželio mėnesį prisnigus tirpdė sniega lempa, kuria svilinamos kiaulės. Ji pažymėjo, kad A. Marčėno sapnuose veiksmas vyksta intensyviai, svarstė, kad sapnuojant, ko gero, jam netenka nuobodžiauti.

Multiinstrumentininkas Saulius Petreikis (kairėje) ir poetas, muzikas Domantas Razauskas.

Multiinstrumentininkas Saulius Petreikis (kairėje) ir poetas, muzikas Domantas Razauskas.

Kinematografai, anot jos, įkvėpti savo sapnų sukūrė ne vieną kino juostą. Prilygino siurrealistinius A. Marčėno sapnus vienam garsiausių avangardinių filmų „Andalūzijos šuo“. „O jei iš savo sapnų parašytum scenarijų, juolab kad jaunystėje norėjai kurti filmus?“ – klausė ji. Poeto teigimu, nėra nieko nuobodžiau nei kieno nors pasakojami sapnai. „Kam daryti, jei Davidas Lynchas nuostabiai kuria? Ne mano čia. Geriau ant kelmelio sėdėdamas eilėraščius rašysiu“, – kalbėjo A. Marčėnas, ištikimas poeto pašaukimui.

Rimvydas Stankevičius, raštu autoriaus teiravosi, ar šis nemanąs, jog Dievas klausosi jo eilėraščių. „Poezija – šio pasaulio reikalai… Suktas, stankevičiškas klausimas, – suraukė kaktą rašytojas. – Sunku ateistui atsakyti. Ar skaito? Kartais atrodo, kad ir rašo…“

Atmintis – svarbiausia

A. Marčėnas nesutiko su teiginiu, kad geriausios jo knygos išleistos prieš penkiolika metų. Nėra taip, kaip su „The Rolling Stones“ – viskas, kas geriausia jau pagrota… „Nusimetu visą naštą, šleifą. Dabar gyvenu, dabar alsuoju. Nesvarbu, žodžiai gula geriau ar blogiau, bet tai yra mano gyvybė, tai, ką turėsiu ateityje. Kada nors atgimsime be atminties, o žmogaus atmintis yra svarbiausia“, – tvirtino rašytojas.

Savoje kūryboje jį erzina bemaž viskas. Poetas pasakojo, jog kadaise vienas draugų, verslininkas, yra pasiteiravęs – ar gyvenimas eina pagal planą. Šis anuomet nesutriko ir patvirtino: „Taip, pagal planą, – paslaptingai patylėjęs pridūrė: – Bet ne mano…“

„Sulaukę tam tikro amžiaus žmonės turi prisiminti ir pagalvoti apie tai, kiek dar liko.“

Ištraukus režisieriaus, aktoriaus, scenaristo Alvydo Šlepiko klausimą paaiškėjo, kad šis yra čia pat, salėje, įsimaišęs į minią. Prašė jo išklausyti neskaičius klausimo iš lapelio. Atsistojęs rėžė: „Ką tau reiškia Sigitas?“ A. Marčėnas prisipažino, kad jo gyvenime yra du Sigitai, abu reiškiantys daug. „Sigitą Gedą gerbiu, Sigitą Parulskį myliu“, – sakė poetas.

M. Nastaravičius nepaklausė A. Šlepiko pageidavimo ir tuoj perskaitė jo klausimą iš „Vilniaus lapelio“, kuris sukėlė publikos juoką: „Jei nuoširdžiai, ar aš tau ką nors reiškiu?“ A. Marčėnas linktelėjo galvą, esą reiškia. „Aš Aidas – kaip tu man, taip ir aš tau, – nedaugžodžiavo kūrėjas. – Esame kartu daug išgėrę, yra nedaug žmonių, su kuriais norėčiau išgerti. Tik du. Antrojo jau nebėra tarp gyvųjų.“

„Vilniaus lapams“ jau beveik nubyrėjus nuskambėjo ir baigiamasis M. Nastaravičiaus klausimas autoriui: „Kokį klausimą sau užduotų Aidas? Ko norėtum savęs paklausti?“ Rašytojas prieš atsakydamas išlaikė ilgą prasminę pauzę, galop pareiškė sau klausimų neužduodąs. Leido už save kalbėti D. Razausko dainai, kuri nuvinguriavo per gerbėjų pilną salę: Ir jis žiūri į dangų / Debesų kamuoliai taip arti, taip giliai / Nebedaug liko eiti / Ar ramu tau?

. . .

Aidas Marčėnas (g. 1960) apdovanotas bene visomis svarbiausiomis literatūros premijomis – Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, „Poezijos pavasario“, Jotvingių, Nacionaline kultūros ir meno premija. Vienas populiariausių šiandienos rašytojų yra išleidęs ne tik keliolika eilėraščių, bet ir dvi eseistikos knygas „Sakiniai“ (2013) ir „KasDienynas“ (2016), taip pat prozos knygą „Būtieji kartiniai“ (2008), knygą vaikams „Žmogaus žvaigždė“ (2004).

Parengė Evelina Joteikaitė

LZnaujas