Aidas Marčėnas. Sakiniai (Menkoji eseistika)

Meno pauzė

Prieš dešimt mėnesių pabaigiau „Dievų taupyklę“ ir ištiko meno pauzė. Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse, tvirtai, sugrįžęs iš pasislankiojimo po Rasas, idant neišprotėčiau nuo poezijos, kuri niekam nereikalinga.
Gal todėl, kad poezija nereikalinga, jos tiek daug. Ji – turinčiam akis, ausis ir sąžinę – visur, kur sugyvena sąmonė ir kalba, o ypač – sniegenomis nurausvintuose kapinių medžiuose. Ji iš ten, kur kalbos nebėra.

Treji metai

 Treji metai, kai numirė tėvas. Siaubas labiau ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai.

Prieš trejetą metų, dvidešimties laipsnių šalčiu paženklintą rytą, mūsų namuose mirti pražydo ir slyvos šakelė, kurią nunešėm tėvui, – karste jiedu buvo pats tobuliausias rimas.

Atnešti, įdėti į karstą – tik tiek ir tegali poetas. Kita jam nepriklauso, kita – ne jo prerogatyva, nebe jo kompetencija. Ne jo nuopelnai. Štai apie ką vertėtų galvoti. Apie laiką, kurio nėra. Ir mirtį, kuri neįmanoma.

 

 

Apie dievų taupyklę

Primena knygą, nervų galiukais parašytą, idioto šypsena besišypsančią. Sklidiną šiems būdingo gyvenimo džiaugsmo, o gudrią – it piramidžių katė. Dabar jau akivaizdu: kiek žmogus savyje turi, tiek knygoje ir suranda. Be ypatingų pastangų. Be ypatingų pastangų ir užmiršta.

 

 

Žinynas

Virgis, ergo, nekaltas, Gasiliūnas, simpatingas žmogus, bet rimtai apnuodytas didelėmis literatūros dozėmis, rodo man knygą, žinyną, kur angliškai aprašyti po šimtą visų laikų estų, latvių ir lietuvių rašytojų. „Ir tu čia esi“, – sako. Tarsi man tai rūpėtų. Kai jau esu.

 

 

Mechanizmai

 Madingų stilistikų imitavimas, simuliakrai, perprastas bendrinis verlibras, kultūringai publikai priimtinų ir suprantamų istorijų pasakojimas, pakankamai gerų eilėraščių rašymas… O ir tas rašymas pritaikytas parapoetiniams, festivaliniams interesams bei europoetiniam gyvenimo būdui.

Šiokie tokie mechanizmai, šioks toks išmanymas – ko snobėms mėgėjoms ir reikia – bet nėra jokios kibirkšties.

 

*

Kibirkštis, suteikianti gyvybę, įskelianti poeziją – Dieve Dieve, kaip retrogradiškai nuskambės, – iš Dievo, iš jo kietos titnaginės būties kalboje. O, akmuo! Ak, omuo… Niekas nepasikeitė – poezija yra tai, kas buvo ir prieš penkiolika tūkstančių metų. Ji pasveriama tik fatališkai tragišku, bet visada išsipildžiusiu gyvenimu, kad ir labai blogo, rimtos literatūros pamokų neišmokusio, bet poeto.

 

*

Ir jaunystė, kur tik kibirkščiavimai, „Krišnos hamakai“, anot jaunos poetės Aušros Kaziliūnaitės, o mechanizmų – nerasta.

 

 

Spąsteliai

 Kitaip nei opijus, hašišas, prieš pražudydamas, gali šio to išmokyti. Paaiškinti, kad nėra atsitiktinumų, atskleisti kai kuriuos slaptingus pasaulio ryšius, išryškinti žmonių juokingąsias kaukes ir, leidęs pro jas pažvelgti į tikruosius jų veidus, parodyti angeliškąją, žmogiškąją ar demoniškąją jų prigimtį.

Nerūkyk, avinėli, hašišo, Baudelaire’u pavirsi!

 

 

Iš pamokų

 Kodėl dažniau sakoma „Tai bus tau gera pamoka“ nei „Buvo gera pamoka“? Veik visas alkoholio pamokas išmokau būdamas dvidešimt ketverių. Tačiau, bergždžiai užmušinėdamas kančią dauginantį laiką, inertiškai girtavau iki keturiasdešimt trečio gimtadienio.

Liko kelios alkoholiu sulietos draugystės. Tik štai tų draugų nebėra.

 

 

…nežinai, kas tai bičių medus

Šįryt vėl prisiminiau tirpstantį su smėliu sumišusį sniegą, per tėvo keturnedėlį kovo pabaigoje saulės pažadintas bites, daugybę bičių, renkančių medų nuo vainikų ant ką tik supilto tėvo kaimyno kapo, nes gamta kitų žiedų joms dar nepasiūlė.

Dūzgiančią mirties avilių tylą – štai ką kontempliuoti vertėtų.

 

 

Kaip veikia dievų taupyklė?

Per Sauliuko laidotuves paskambino Žilvino našlė Jolanta (mūsiškai Zviežas) ir paprašė sutikimo išspausdinti Žilvino atminimui skirtą mano eilėraštį apie jį rengiamoje knygoje.

Užvakar, minint trečiąsias tėvo mirties metines, vos išvažiavus iš kapinių, paskambino Žilvino motina ir paklausė, ar negalėčiau Žilvino dukrai pasirašyti „Dievų taupyklės“, kurioje išspausdintas jam skirtas eilėraštis.

„Reikalai?“ – klausia vairuojanti Rosita. „Mirusių draugų motinos“, – atsakau. „Geras pavadinimas knygai“, – nuo galinės sėdynės tarsteli Kristupas.

Tiesiog per dažnai lankausi kapinėse. Tokie reikalai, tokios turėtų būti ir knygos.

 

 

Iš lengvų nuprotėjimo formų

Pastebėjau, kad daugelis žmonių iš praeities manęs nebeatpažįsta. „Nepažinau“, – per Sauliuko laidotuves ištarė net Džimas, artimiausias mano klasės draugas, su kuriuo matėmės vos prieš metus.

Po gedulingų pietų, temstant, jau netgi sutemus, prie Kongresų rūmų belaukiant atvažiuojančios Viliūtės, staiga girdžiu: „Aidai…“ Nedidukė įmitusi moteriškė prisistato Saule ir pamačiusi, kad nesusigaudau, priduria: „Poetės Tatjanos Rostovaitės duktė.“ Poetės, dingusios be žinios. Pati Saulė taip pat dingo gal prieš dvidešimt metų; visas senamiestis apie tai gaudė. Paskutinį kartą ją mačiau, kai sukėlė pankišką skandaliuką per Poezijos pavasario skaitymus universiteto Sarbievijaus kieme. Sakosi paskui kažkokį grafą nutekėjusi į Maskvą, prisigimdžiusi vaikų etc. Nors kalbantis vis kirbėjo abejonė, ar tai tikrai ta pati Saulė, ir ar apskritai Saulė. Ir ar…

Iš ryto nedrąsiai paklausiau Viliūtės: „Ar vakar, kai sustojai manęs paimti, šalia buvo kokia moteriškė? Ar kalbėjausi su kuo nors?..“

 

 

Normalūs nenormalumai

Žudantis kaltės jausmas, manau, labiau metafizinis nei genetiškai paveldėtas. O gal atvirkščiai. Kaip ir nesugebėjimas tiesiog būti tėvu – išreikšti, parodyti jausmus. Myliu kaip save patį ir kaip su savimi pačiu negaliu ilgiau bendrauti nesusiriejęs. Nes kai jau pradės dėstyti savo gyvenimo filosofijas…

Jos elgesyje atpažįstu save, visą savo „subtiliosios sielos“ buką egocentrizmą, o tai ypač siutina. Savo elgesyje su ja matau tėvą, visa tai, ko jame paauglystėje nekenčiau, o tai šiek tiek juokina. Ir tas žiaurus juokingumas mane – gyvenantį mamos dovanotame nuostabiame pasaulyje, kuriame vis tiek viskas blogai ir tuoj tuoj bus dar blogiau, – kiek ramina, sutaiko.

Ar normalūs vaikai geba jausti kaltę prieš savo tėvus? Kaltę, kad gimė? Kad gimė į juos panašūs?

Aš jaučiu, bet aš – nenormalus.

 

 

Berniukai

 „Adomai!“ – „Aš čia!“ – „Išlįsk!“ Ir kiek vėliau: „O kur Adomas?!“ Ir sunkiai pakeliamas triukšmas, jokios koordinacijos, dar baisiau negu paukščiai. Tie, kurie išdavė Dievui Adomą. Tą, kuris, atsikandęs vaisiaus nuo pažinimo medžio, slapstėsi krūmuose.

 

 

Numirė Juozas Aputis

 Numirė Juozas Aputis. Parašiau ir sustojau. Labai paprastas, aiškus, baisiai natūralus sakinys, atrakinantis tuštumą, į kurią byra prisiminimų likučiai.

 

*

Apie ką kalbėjomės, kai iš Kuršėnų važiavome Juozo tėviškės link? Menu Gedos šešėlį ir pokario rūką.

 

*

Su ausinuku vaikštant po Rasų kapines skamba stebinančiai graži, taupiai ir tvirtai suausta valstybinio diktanto kalba. Kas turėtų būti tokio kieto teksto autorius? Pasirodo, ištrauka – Juozo Apučio: autobusiukas, vairuotojas, keleivis… Kažkoks diktantas, kurio nerašiau, per radiją, kurio beveik nesiklausiau, o vis dėlto prisimenu ligi šiol.

 

*

Per mažai mes skaitome vieni kitų knygų.

 

*

„Nesupratau, kai įsimylėjęs Violetą visas spurdėjai, dabar, kai pats įsimylėjau, suprantu!“ – eilėje prie baro „Suokalbyje“ dėstė žiauriai gyvas Juozas Aputis.

 

*

Iš Rimvydo Stankevičiaus mitų. Kad prisiskambintų telefonu iš Zervynų, Aputis lipa ant stogo, o ryšys yra tik tuomet, kai lyja.

 

*

„Ar užsuksim pasižiūrėti Apučio?“ – klausiu Viliūtės, kai tenka važiuoti pro Sudervę, rotondinę bažnyčią, jos šventąjį Petrą… Jei šventasis Petras tikrai taip atrodo, dabar, Juozui atėjus, jis turėtų nustebti, kad žvelgia į savo atspindį vandenyne.

 

*

Prieš pusantrų metų, kai matėmės paskutinį sykį, mėginome RS autobusiuku išsiveržti iš Zarasų saloje vykusios rusų kunigaikštiene Kazimiera Prunskiene papuoštos šventės: naktis, galybė girtų žmonių, grimasos, ąžuolai ir laužai, kažkokios šviesos, neįgalumai, muzika ir santykinėje autobusiuko tamsoj rimtas Juozo Apučio pajuokavimas, sutikus gražiai kalbantį ir dar gražiau atrodantį žmogų iš mano jaunystės: „Koks puikus žmogus, tai ne tu.“

 

*

„Karste Aputis į save nepanašus“, – sakau, kai išeiname iš Šv. Jonų bažnyčios ir sėdamės į automobilį. „Gražus“, – sako mama. „Nelygu kas kaip grožį supranta“, – šypteliu ir pagalvoju, kad Juozo Apučio gyvybė telkėsi akyse. Visomis prasmėmis. Dar pagalvoju: o juk ir novelės – tai, po galais, akys. Novelių ežerai. Novelių šuliniai. Akivarai. Gyvenimo nėrinio akys. Akys labiau bulvių, bet ir kortų. Gal Aputis buvo panašus į bulvių karalių?

„Būgnų berniukas, mama, – sakau, – arklio kanopa paženklinta kakta, Juozaputis.“

 

*

Šiąnakt sapnavau porą aputmedžių. Ant vieno jų augo labai didelis bananas. Jo niekas nedrįso ragauti. Paragavau. Jo skonis buvo kaip banano.

 

 

Jaunuolis Franzas Kafka

Aš nesileisiu nuvarginamas. Aš įšoksiu į savo novelę, net jeigu dėl to susipjaustyčiau veidą. Tai tikra. Ir net lietuviškai daug geriau skamba nei sukurtų koks, prisiminus sarkastiškąjį Horacijaus Nykos-Niliūno šypsnį, Pranas Šarka. Galėčiau sau prieštarauti – gražuolis Kęstutis irgi mokėtų taip pasakyti. Taip, mokėtų, bet tai būtų visai kiti savimi patenkinti, prieš veidrodį besimaivantys, mirtino talento nesudarkyto veido sakiniai.

 

 

Pamiegojau, pabudau, pamiegojau

 Televizoriui vėl knisant Kėvišo rekonstrukcijas, prisiminiau, ką šiąnakt sapnavau. Nusileidžiu po operhauzo scena, o ten – išmatos, balos, šiukšlės, iš burzgiančių variklių varva tepalas… „Atsargiai! Čia gilu – vienas ant kito galima sustatyti penkiasdešimt keturis šunis“, – sako mano pakeleivis, stambus visiškai plikas vienadantis vyras. Staiga pamatau, kad požemio sienoje šviečia išlaužta anga, pro kurią išlindęs atsiduriu ant žema kaip futbolo aikštėj žole apaugusio išgaubto namo stogo Prahoje…

Sekmadienis, 1910 metų liepos 19 diena, pamiegojau, pabudau, pamiegojau, pabudau, koks sumautas gyvenimas. Kaip sako Bartas Simpsonas, „tai ne aš“. Pritariu. Tai Franzas Kafka.

 

 

Studentams po penkių šimtų metų

 Su Rimvydu Stankevičiumi peržvelgiame redaguotus „Pačius paprasčiausius burtažodžius“. Du tekstai, knygos pradžioje ir knygos pabaigoje, vadinasi „Apsiprausimas dūmais“.

„Kad skaitytojai po penkių šimtų metų, studentai visokie, suprastų, kas yra kas, prie vieno vertėtų pridurti „Įėjimo“, prie kito – „Išėjimo“, – sakau.

Po kiek laiko, pasiekus eilėraštį „Mokymasis skaičiuoti. Gal dvylika“, kuriame prie paskutinės vakarienės stalo susodinta dvylika, autoriaus nuomone, iškiliausių šių dienų lietuvių poetų, Rimvydas prisimena tuos studentus po penkių šimtų metų ir sako: „Iš čia jie ir sužinos, kad buvo tokie poetai…“ Ir šitai sakančiame Stankevičiaus balse, kaip ir jo poezijoje, jokio bent menkiausios ironijos atspalvio.

 

*

Poetas, nes vaikas. Noriu, kad šis sakinys taip pat skambėtų be jokios ironijos. Nuoširdžiai noriu dar ir dėl to, kad tai priminė pirmąją mano, devynmečio, savarankiškai nusipirktą knygą „Septyni pasaulio stebuklai“ geltonu viršeliu su sfinkso bei piramidžių atvaizdu. Tą pat vakarą priešlapyje pieštuku įrašiau datą – kad ateities kartoms atradus tą knygą, tą aštuntąjį pasaulio stebuklą, nekiltų jokių abejonių dėl laikmečio identifikavimo. Ir visą vakarą svarsčiau: skaityti ar užkasti prie Neries – skaitytojams po penkių šimtų metų.

 

*

Skaitytojams po penkių šimtų metų. Rimvydas Stankevičius – tipiškas įtikėjęs poetas (nenuovokų bei vidutinybių, be abejo, kaltinamas megalomanija); „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – jo tikėjimu patikėjusios poezijos knygelė; o poezija – toks sunkiai paaiškinamas, su kalbos kūrybingumu susietas senovinis dalykėlis, kurio esmingas bruožas – meistriškai išsprūsti iš bet kokių apibrėžimų.

 

 

Koja

 Mudu su Dudučiu kartais siedavo tas pats staliukas „Suokalbyje“. Su šiuo filosofu ir sofofilu, kažkaip stoiškai ir šviesiai ironišku, netgi cinišku (tautologiją stoiškai cinišku gelbėtų tik žodelis beveik), būdavo kažkaip inteligentiškiau – ne taip juoda, ne taip baisu. Dar mus sieja štai kas: mano, dvidešimtmečio, rašyto romano „Baimės arklys“ herojus, pasirodo, dėvi Dudučio tėvo vardą bei pavardę…

Vakar Dudučiui nupjovė koją. O šįryt, sunkiai besirišdamas antrąjį batą, pagalvojau: „Gerai tam Dudučiui!“ Pagalvojau spontaniškai, nuoširdžiai, be taip Dudučiui andai būdingo stoiškojo cinizmo.

 

 

Persipinantys majos pavidalai

 

Sapnas. Fotografija „Literatūroje ir mene“. Aš baltu kostiumu be barzdos; dar pastebiu, kad vos pradėjęs plikti. Man į dešinę parankę įsikibęs Vytautas P. Bložė, į kairę – Emmanuelis Levinas. Visi trys su gėlių puokštėmis, išsišiepę… Užrašas po fotografija: „Šokiai ar ne šokiai? Girti, bet laimingi!“ – „Kodėl bet, kodėl ne ir?“ – klausiu sapnuojamo Alvydo Šlepiko. Tyli, gūžčioja pečiais, kažkaip nenatūraliai, nebūdingai.

 

*

Kitoje tikrovėje važiuoju penkto maršruto troleibusu ir, uosdamas šlapalo tvaiką, girdžiu, kaip vienas benamis rusiškai sako kitam: „Tau tik klounu cerkvėje dirbti!“ O tas, į kurį kreipiamasi, prieina prie manęs, mosikuoja rankomis, kažko nori: „Izveni, mužyk…“ Ką primena, į ką panašus? Jei Alvydas Šlepikas, na tas, iš praėjusios nakties sapno, su Joe Cockeriu prieš penkiasdešimt metų būtų susilaukę pamestinuko… Neištvėręs išlipu Trakų stotelėje, nors ketinau važiuoti ligi stoties. Aš, bledj, iš Radvilų!

 

 

Persipinančių majos pavidalų komentarai

Gali pasirodyti, kad minimas šlapalas siejasi su mano draugo Alvydo Šlepiko pavarde, – nieko panašaus, tai nėra joks nevykusių asociacijų žaismas; nors dabar, kai pastebėjau ir teisinuosi, dar labiau taip atrodo, bet prieš ką čia turėčiau teisintis?

Keistas tas atseit dienoraštinių tekstukų rašymo procesas, nesąžiningas. Kita vertus, andai „Suokalbyje“ su Alvydu Šlepiku juokėmės, kad esame apsimyžę giminės: mano pavardė kilusi iš Mačėnų, jo, anot Bronio Savukyno, iš Šlapikų. Į pabaigą ėjo nuostabiai sumautas amžius, Bronys elegantiškai rankoje laikė pasaulį, kurio nebėra, cigaretę ilgiausiu tame pasaulyje pelenu ir pilstukinio „Suokalbio“ brendžio taurelę.

 

 

Žirklė

 Jaunasis literatūros ir tautosakos direktorius Mindaugas Kvietkauskas gan įtaigiai diagnozuoja poezijos krizę, tiksliai argumentuoja, bet stipriausiai toje kalboje jaučiamos nebedalyvaujančiojo – nepajėgaus olimpiadoje dalyvauti – nuoskaudos (literatūrai direktoriaujantis, turėjęs didelių ambicijų neįvykęs poetas – dėsningas, tačiau šiek tiek problemiškas reiškinys vargšei literatūrai).

 

*

Taip pat esu girdėjęs ne menkiau autoritetingų nuomonių, kad šiandien lietuvių poezija išgyvena savo aukso amžių. Abu požiūriai turi teisę būti; dar daugiau – visiškai vienas kitam neprieštarauja, vienas kitu serga, arba – jei jau olimpinės varžybos – serga vienas už kitą.

 

*

O krizė štai kur: poezija nestokoja talentingų poetų, poezija stokoja talentingų skaitytojų; šiuolaikinis skaitytojas tesugeba (jei sugeba) įžvelgti vieną planą, geriausiu atveju – du. Ir net geri poetai tai pajuto, jiems jau taip pat to pakanka, kad jaustųsi nugalėtojais ir sulauktų taip geidžiamo besiskirstančios nuobodžiaujančios tingios minios pritarimo. Jie noriai pamiršo, jog poezija iš tikrųjų laimi tik pralaimėjus poetui.

 

*

Tikru poetu tampama tik žūtbūtinai ligi galo kovojant, tik pralaimint ir pralaimint. Kam? Kalbai, poezijai. Sau, Viešpatie. Šiaip sau.

 

*

Lėkštą nugalėtojų poeziją rašyti atsisakau – geriau vakarais vietoj tokių eilėraščių rašinėsiu štai tokius sakinukus. Šie bent sąžiningai pasako tiek, kiek ketinau, ir į nieką, į jokį dievų taupytą auksą nepretenduoja.

 

*

Vis tiek, manau, kada nors kaip nors mėginsiu kurti tikrus keturmačius eilėraščius; net ir tada, kai neturėsiu (o tai nutiks greičiau, nei įsivaizduoju) nė vieno talentingo skaitytojo, arba – be epitetų, tiesiai šviesiai, – nė vieno skaitytojo.

 

*

Tokio rašymo pavyzdys yra Antanas Kalanavičius – be abejonės, tikras poetas, rašęs gyvus eilėraščius, luošus, išsigimusius eilėraščius, eilėraščius, nesugebančius savęs pratęsti, eilėraščius, niekados nesusilauksiančius palikuonių… Kad ir kaip bevartytum, čia kažkokia žirklė.

P. S. Šiandien, praėjus veik penkiolikai metų po šios išleidimo, RS leidyklos knygynėlyje nusipirkau, parsinešiau namo ir perskaičiau pirmąją Mindaugo Kvietkausko poezijos knygelę. Tai buvo mano nedidelis kerštas.

 

 

Ir aš

Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Galvoju, kad esu kukliausias žmogus pasaulyje.“

Ir aš, ir aš! Pridursiu: kartą jau atsikvošėjusi Viliūtė prasitarė, kad, be kuklumo, mane pamilo dar ir už protą, valią bei darbštumą.

„Bet ar iš tikrųjų esu toks kuklus, kaip galvoju?“ – abejoja Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Aš neabejočiau. Pasaulis nevertas mūsų kuklumo, Horacijau (status ir sarkastiškas tik vienas šio sakinio krantas, kitas – lėkštas ir nuoširdus).

 

 

Rėmai

 Anot Kęstutį cituojančio Donaldo: „Maironis – pirmas lietuvių poetas, Marčėnas – paskutinis…“ Tikros neįrėmintos poezijos buvo ir iki Maironio, jos bus ir po Marčėno. Bet, kaip gražuolio Kęstučio įvardintam rėmui, maga su autoriumi sutikti. Ir ne tik iš rėmo tuštybės.

Neįžvelgiamos viltys

Šiąnakt jaunai, kiek per dvidešimtmetį perkopusiai, prie manęs prigludusiai mergiotei blausiai apšviestuose raudonmedžio koridoriuose ištariau, kad ją myliu, ir plyštančia širdimi ketinau pasišalinti. Bet ši verkdama puolė mane bučiuoti, šnopuodama, sunkiai rinkdama žodžius, mėgino suformuluoti, kaip seniai, kaip beviltiškai ir ji mane mylinti, tik nedrįstanti prisipažinti.

Žliumbėm abu. „Bet man penkiasdešimt metų, man jau penkiasdešimt metų!..“ – raudojau… Ir pro ašaras staiga pamačiau, kad toji panelė – dvidešimtmetė Viliūtė.

Tai buvau, po perkūnais, neištikimas ar ne?

 

 

Apie tikrąją tiesą (iš šeimos anekdotų)

Televizorius rodo „Gražuolę ir pabaisą“. Mamulė apie pabaisą: „Labai negražus artistas…“ Mama: „…bet, mamule, čia vaidmuo, grimas, kaukė…“ Mamulė: „Jam tinka.“

 

 

Superstar

 Knygų mugėje, didžiausioje sausakimšoje salėje, – krikščioniškosios kančios ir egzistencinio pasaulio abejingumo įsikūnijimas. Nuo kalno tiesas skelbia tiksliai, nenoriai, apsimesdamas, kad šneka mums iš duobės. Ir vis dar, po šitiekos metų, jaudinasi. Iš to jaudulio kiek stipriau krusteli mikrofoną, kurio laidas ima šokti it lasas. Ir tuomet tame ir mūsų lūkesčių įsikūnijime nubunda prisnūdęs kaimo bernas, kaubojus, bet drauge ir aktorius, Ronaldas Reaganas, ir ima meistriškai, kaip ir žodžiu, tuo lasu žaisti, jį sukti: mikrofono laidas porą metrų kyla į orą ir krisdamas garsiai pliaukši į scenos grindis. Garsas, diktuojantis pamokslui ritmą, primena Jėzaus nuplakimą operoje „Jesus Crist Superstar“. Užsimerkęs gali pagalvoti, net ne gali, o iš tiesų suvoki: jis pats save plaka. Tuoj kals. Nesumeluotas Dievo artistas. Net jo moteris – Kryževičienė.

 

 

Varnėnas be mėnulio

Šį rytą prie kalėjimo – pirmasis šiais metais varnėnas. Ir aukščiausio tarifo mintis: visa dėmesio verta lietuvių literatūra sutilptų į tris tomus. Ir juose nebūtų nė vieno romano. Kažkaip gediškai nuskambėjo, tad mažinu įkrovas. Tebūnie penki tomai. Bet romano – nė vieno. Sakai, vien Geda? Ak, ir Marčėnas? Būk pasveikintas, senas varnėne, malonu susišvilpauti!

 

 

Suprantantys už tave

 Po trečios valandos „Simpsonų“ beskaitydamas užsnūstu ir sapnuoju, kad rašau eilėraštį (dabar pagalvojau, kad šiuo sakiniu išreikštas mano gyvenimas). Pažadina telefono skambutis. Donaldas nori sužinoti, kokioje mano knygoje yra, tiksliau, klausia, gal galiu jam pacituoti eilėraštį, kuriame rašiau: ne iš tavęs juokiuos, o tau (dabar pagalvojau, kad šiais žodžiais išreikšta mano kūryba). Bet neprisimenu tokius žodžius kada rašęs, netgi beveik galiu garantuoti, kad jų nerašiau, – nešovė taip paprastai ir tiksliai pasakyti. Bet jie ištirpę visuose, beveik visuose mano užrašytuose eilėraščiuose, ką, šiuos skaitydamas, pajuto ir savo stiliumi suformulavo senas kinų poetas. Vis dėlto triumfuoju ir dar kelias minutes triumfuosiu. Nes ką gi reiškia būti talentingu rašytoju? Paprasta – turėk tave vertinančių, suprantančių, jaučiančių ir užjaučiančių, už tave talentingesnių skaitytojų.

O jei žodžius ne iš tavęs juokiuos, o tau sudėjo ne Donaldas Kajokas, bet koks kitas poetas – sveikinu!

 

 

Pradžiapatizmas

 Tikro poeto poezija dažniausiai turi kokią nors tik jai derančią savybę, kuri kitur (ypač pasekėjų kūryboje) teatrodo kaip elementari nelabai maloni yda. Pavyzdžiui, Josifo Brodskio poezija – plepi, Donaldo Kajoko – dekoratyvi ir, ne vien tik dėl sąskambio, deklaratyvi (pirmasis mane susiradęs ir visam gyvenimui įsirašęs Donaldo eilėraštis prasideda žodžiais Suklaupkime, kol nevėlu, ant kelių, ropom per visą Lietuvą…; tai niekur negalėjo dingti, niekur ir nedingo), Rimvydo Stankevičiaus – stokojanti distancijos, neįsileidžianti humoro, kurio gyvenime Rimvydas turi apsčiai, bet tartum saugo savo poeziją nuo savęs. Stokoja distancijos ir saugo savo poeziją nuo savęs – štai kur šio poeto paradoksas. Jei būčiau priverstas lyginti, lyginčiau su Salomėja Nėrimi. O tai nepalyginama. Poezija be ironijos, saviironijos šiais laikais nebeįmanoma, o Rimvydas ją tokią kuria ir, regisi, sėkmingai.

Šie mano pateikti pavyzdžiai atsitiktiniai. Tiesiog vakar telefonu kalbėjomės su Donaldu, pastaruoju metu skaitinėju Josifą, o apie Rimvydą tiek išsiplėtojau, nes ką tik redagavau jo tekstus. Kitais atvejais pastebėčiau kitus poetus ir kitas ydas. Bet štai iš šių prigimtinių, tik tam vieninteliam autoriui įmanomų neteisingumų visų pirma ir atskiriu tik tą – pradžiapatį – poetą.

 

 

Tebegalioja

 Pasaulis vertas, kad jį kritikuotum? Nevertas? O gyvenimas – vertas, nevertas? Priklauso nuo tavo savivertės.

Ketverių turėjau murzinai žalią geležinę didžiulę (taip tada man atrodė, taip ir dabar atrodo) savivartę, žodis savivertė ją ištempė iš atminties dugno. Prisiminiau tą savivartę sandėliukyje Kęstučio gatvėje Kaune, geidžiamą ir uždraustą, – matyt, buvau per mažas su ta pabaisa žaisti. Prisiminiau save, neseniai atsikrausčiusį iš Kauno, žaidžiantį su ja jau Vilniuje, Antakalnio namo gale, po Muliko ir Emkos langais, atstojančią kalbą, pavasarį. Kažkuris kitakalbis vaikas turėjo kalbą atstojantį ekskavatorių.

Pirmosios pastraipos klausimai tebegalioja.

 

 

Prieš atsukant laiką

 Šiąnakt atsuksim vasaros laiką. Anksčiau to laukdavau, džiaugdavausi, dabar esu abejingas. Per anksti atlapa krūtine pavasarį pasitikusi Viliūtė persišaldė; į vaistinę ėjau šiapus, anapus dulkių, pavasario vėjo. Grįžau prie kompiuterio (o gal į kompiuterį?).

 

 

Rimtumynai

Kaip suprasti tą svajonės kodą? Kaip įvardyti mūsų tikslus, mūsų planus? Gal reikia versti į poezijos, muzikos kalbą? Kuo daugiau Marcinkevičiaus, kuo daugiau Gedos, Kukulo… – tai „Bernardinuose“ poezijos išsiilgęs Rimas Tuminas. Tuščia retorika net be mano įžvalgų skamba garsiai ir kvailai, tartum tvarka ir teisingumas. Įdomiausia, kaip glaustosi čia paminėtų poetų pavardės. Negalėję, negalintys, negalėsiantys vienas kito pakęsti Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius ir, anot Sigito Gedos, kaip kaliausė iš kanapių iššokęs Valdemaras Kukulas, ir po Gedos mirties apie jį kalbėjęs pabrėžtinai nepagarbiai ir už tai sulaukęs pamokančio atpildo – už Gedos mirties metų poetinius nuopelnus gavęs šio įsteigtą Jotvingių premiją.

 

*

Apie Kukulą šis faktas nebyloja nieko gero ir nieko blogo, apie Gedą – šį tą svarbaus. Apie virsmą, kuris, kaip dabar galvoju, galėjo įvykti ir Sigito Gedos šiapusybėj, tik žmogus (kitaip nei poetas, ką liudytų kad ir Juliui Janoniui Gedos skirtas eilėraštis vienoje iš paskutiniųjų publikacijų) – nespėjo. O būtent – Senojo Testamento žmogaus (akis už akį, dantis už dantį) virsmas Naujojo Testamento žmogumi.

 

*

Bet palikime Dievo tekstą ramybėje ir grįžkime prie Rimo Tumino teksto. Pro visų šių pavardžių buvimo greta absurdiškumą vis dėlto šypteli poezija – tiek Marcinkevičiaus, tiek Gedos pavardės sąmonėje brėžia tam tikras sunkiai susisiekiančias trajektorijas. Gyta moko, kad nenuovoka atskirybę suvokia kaip visumą, aistringasis suvokia visumą, bet glaudžiasi prie atskirybės, išmintingasis siekiasi visumos… Ir čia (čia jau mano kajokizmai) jis yra ant naujo laiptelio pasilypėjęs tikras nenuovoka.

 

*

Gali keistai nuskambėti, bet paskutinį Rimo Tumino tauškalų sakinį galima vertinti kaip išmintį, na tai kas, kad kylančią iš neišmanymo. Taip nutinka ir poetams. Plačiųjų tautos masių sąmonėje (parankus) simbolis Justinas Marcinkevičius ir poezija, kaip Leninas ir partija, seniai yra viena, o tarp (neparankaus) simbolio Sigito Gedos ir nei šiokio, nei tokio Valdemaro Kukulo – du tūkstančiai devintųjų metų Jotvingių premija, kuri šį paverčia savotišku simboliu ir nubraukia kablelį: Kuo daugiau Marcinkevičiaus, kuo daugiau Gedos Kukulo... Kiek patikslinčiau: Kuo daugiau Marcinkevičiaus, tuo daugiau Gedos Kukulo.

 

 

Be pavadinimo

 Šiąnakt sapnavau moterį migdolinėmis akimis… Kol rašiau šitą sakinį, ėmė smarkiai lyti lietus, nuplovęs dulkes ir saulę; tai dievai, iš juoko pravirkę, priminė man, ką iš tiesų norėjau pasakyti: Naručio gatvėje įgriuvo asfaltas ir iš po žemių atsivėrė šaltinio akis – migdolinė, neįžvelgiama.

 

 

Aidėjimai

 Kartais manęs klausia, ką reiškia knygos pavadinimas, ką norėjau juo pasakyti? Ir aš klausiu: ką reiškia, kas norėta man tokiu pavadinimu pasakyti?

 

 

Puikybės

 Ar Alfonsą Nyką-Niliūną, skaitydami jo dienoraščius, galime kaltinti puikybės nuodėme? Ar toks vaizdas suponuojamas paviešinant tai, kas yra ir turėtų likti privatu, bet, išsaugant visą nuodėmingą, nes žmogišką privatumo žavesį, vis dėlto tampa vieša? Iš privatumo ir viešumo įtampų sukuriamas veidrodis, kuriame, be kilnių dalykų, visų pirma įžvelgiu savo paties, reflektuojamojo reflektuotojo, pretenzingos savivertės megalomanišką skurdą. Kaip, jei kada nors bus paviešinti, atrodys šie sakiniai? O kaip atrodys nesudraskyti draskomos meilės jaunystės laiškai, nepublikuotų eilėraščių draikanos? Koks skirtumas… Ta proga kaip akmenį buvau pakėlęs ir svarų rusišką žodį, bet pataupysiu. Kita vertus, vien ta šviesa, su kuria Alfonsas Nyka-Niliūnas kalba apie Kazį Bradūną, atperka ne vien savo, bet ir mano puikybę.

 

 

Meistro Nykos maniera

Vakar ilgai skaitinėjus Alfonsą Nyką-Niliūną, vėliau – primirštą Gastoną Bachelardą, dar vėliau, visai prieš užmingant, kaip ir dera, – Senąjį Testamentą, vis dar linksminančią Jokūbo dauginimosi istoriją, klausantis Terry Riley, grupių „Tractor“, „Krokodil“ ir „Czar“, vakar, visai vėlai, ne, jau šįryt anksti atsigulus, persukus laikrodžius vasaros link, miegu veik iki vidurdienio ir sapnuoju.

 

*

Velykos su Kalėdom, margučiai su kūčiukais. Butas – šis tas iš Antakalnio, šis tas iš Kalinausko, šis tas iš Gorkio gatvės. Gal ne šis tas, o viskas, nes butas labai didelis, sapno seilėmis suklijuotas iš trijų butų. Tėvas, susilaužęs koją (gyvenime, bent man esant pasaulyje, to nebuvo). Siaubingas klegesys – tai jo lankyti ateinanti delegacija: draugai, pažįstami ir nepažįstami, kai kas iš radikalaus Sąjūdžio sparno, žmonės iš Laisvės lygos, Julius Sasnauskas ir Giedrė Kazlauskaitė su drauge, kažkokie valkatos su kuprinėm, viso to šurmulio centre – Gražina Ručytė ir Vytautas Landsbergis. Ir kurčia močiutės katė Sniegutė, kurią močiutė retsykiais pavadina sūneliu.

Viską stebiu pro durų tarpą, girdžiu, kaip mama kalbasi su Ručyte, noriu išeit pasisveikinti, kukliai sudalyvauti, bet esu nuogas ir niekur nerandu savo drabužių. Kartais į kambarį įeina koks žmogus, nekreipdamas į mane dėmesio apsidairo ir vėl išeina. Planuoju: kai atsibusiu, reikės parašyti, kad po šios delegacijos apsilankymo iš avilio dingo ten laikyti du šimtai litų, kuriuos kaip bedarbis gavau savo verslui pradėti.

 

*

Štai ir parašiau, suniūniavau, sunykinau, suniliūninau. Sekmadienis, Verbos, kol kas nei šiokia, nei tokia realybė. Keliausiu.

 

 

Verbų sekmadienio šviesos

 Aušros vartų Marija šypsosi, Didžiojoje ir Pilies gatvėje kas antra pilietė su kadagių, kačiukų ar sudžiūvusių gėlių puokštele, skurdžioje saulėkaitoje lauke prie staliuko aktorius A. su dukra arba meiluže gurkšnoja kavutę, abipus didžiulės labai gražios verbos – pora pagyvenusių inteligentų, ties nesančiu „Čiobreliu“ ubagas ilga žila išsitaršiusia barzda – tikras krivių krivaitis – žydru balsu koketuoja su berniukais ant riedlenčių. Ir grįžtant vis dar šypsosi Marija.

 

 

Dabar

Iš tiesų poetas tesi esamuoju dabar. Jokia praeitis čia nebegalioja, negalioja ir jokia ateitis. Kai dabar esi poetas, į tai nusispjaut, kai dabar juo nesi – tai tragiška. Ir niekas, net tu pats sau neįrodysi, kad tas tragizmas gražus ir vertingas.

Galėčiau šaipytis iš nesibaigiančių tokio poeto poezijos rinktinių, bet nesišaipysiu. Jei jos leidžiamos, perkamos ir skaitomos, reiškia, kad iš tos praeities poezijos šio to tikimasi ir ateityje. Naudos siekiančios komercinės leidyklos, galvodamos apie dabartį (tik apie neapibrėžtą dabartį), tą į ateitį orientuotą (į ateitį ornamentuotą) praeities poeziją sudabartina.

 

 

Karteliniai

Kurti – štai kur prasmė. Sukurti – štai kur beprasmybė. Kartais vis dėlto pavyksta. Kartais. Karteliniai susitarimai.

 

*

Dar aukščiau kelčiau kartelę, bet nebepasiekiu jos ten, kur iškėlęs esu.

 

*

Išsilaikant ant kojų pralįsti po vis žemiau ir žemiau nuleidžiama kartele – tai bent meistriškumas! Ją peržengti geba kiekvienas, tad įdomūs tampa bekojai.

 

 

Iš banalybių skrynelės

Pirmoji mintis tik nubudus, atklydusi lyg iš sapnų: su estetika prasilenkiama tik tada, kai prasilenkiama su etika arba ji perlenkiama; nors be tų prasilenkimų tikriausiai nebūtų ir iš formulių išsprūstančio kitko – didelių moralistų bėdõs.

Šia linkme svarsčiau dar vakar, prieš miegą skaitinėdamas Sigito P. internetinius opusus, bet prireikė idiotiško sapno, kad vėl suformuluočiau man įtikusią banalybę.

 

 

Štai tokia petrarka

Šįryt baseino dušinėj du pojauniai ir poprasčiai italai baisiai garsiai ir kažkaip čaižiai bendravo fonetiškai gražiausia pasaulio kalba. Jų lūpose ji skambėjo šlykščiai ir nederančiai.

O štai itališkas barokas čia, šiaurėje, kažkaip dera – man net gražiau nei Italijoje.

 

 

Pavasario sakinys

 Pirmąją tikrą pavasario dieną mačiau gražuolę musę, dairiausi lengvo drugelio, sunkiai svarstydamas, kokia spalva jis nuspalvins šiuos metus; drugelio sapnuojamas nepamačiau nei jo, nei savęs.

 

 

Gedimino papėdėje

 Daugybė musių ir peteliškių nusėda Gedimino paminklą, duodasi aplinkui ant riedlenčių etc., etc. Čia aš taip gražiai apie akimirksniu išgražėjusį ir susiporavusį trumparankovį jaunimą, kai pats einu vos ne vienas, vos ne su kailiniais.

Pagal žmonių pavasarinio nusirenginėjimo tempą galima spręsti apie jų amžių – apie amžių, ne apie metus.

 

 

Herkaus sugrįžimas

Iš Visbio, sverdamas septyniasdešimt penkis kilogramus, su nauju romanu grįžo Herkus. Prieš ketvertą metų, mudviejų grupės „Slankiojančios Sistemos“ klestėjimo laikais, pasirodo, svėrė šimtą keturis. Ir aš virš šimto. Tai bent sistemėlės!

 

*

Herkus į Gotlandą vežėsi dar ir „Dievų taupyklę“. Ten, sako, plakęs intelektualinį kokteilį iš Pamuko, Marčėno ir Nietzsche’s. Grįžo prisivizbinęs, sutaupytas, paprusęs bei į valias prisišokęs su Lena Pasternak. Taip jai ir reikia!

 Į kvailių ir paukščių sveikatą

 Prieš metus, šią kvailių ir paukščių dieną, leidausi Neries link – vėjas ir saulė, galvoje dėliojosi paskutinės eilėraščio „Gyta“ eilutės: ir – ką gi, lai viskas pasauliuose bus taip toliau, paprasta, aišku, šitaip, kaip mes susišvilpavom, sigityn… Tada nežinojau, bet dabar žinau: buvau laimingiausias žmogutis pasauliuose, o gyvenimas ir mirtis turėjo aiškią, apčiuopiamą, nebeatšaukiamą prasmę. Iki Velykų, per kurias buvau nusprendęs užraukti „Dievų taupyklę“, buvo likę dvylika dienų ir dvylika eilėraščių – viskas paprasta, aišku, laisva ir paukštiška. Šiandien, po metų, viskas sudėtinga, neaišku; esu didelis savimi nepatenkintas kvailys, kurį, kaip daugelį Lietuvos bedarbių, dėl žinių apie privalomą sveikatos draudimą ištiko kažkokia kafka. Ir tai, kaip dera kafkai, tapo egzistencijos centru, absurdišku gyvenimus tvarkančiu skaičiuku.

 

Gatvės muzikos

 Kur nors Briuselyje gatvės muzikantai groja sau ir groja. Kai groja sau, groja ir man – praeinančiam praeinančiame pasaulyje. Ir už tai kartais kyla noras sąžiningai susimokėti. Vilniuje būtinai atsiras koks nors stabdis, koks nors dar menkiau gabus grojančiųjų draugas su kepure ir idiotiška fraze paremkite muzikantus. Labiausiai erzina tas lengvai prievartaujantis įkyrumas, be kita ko, vis primenantis, kad jaunystėje tuo negabiuoju draugu dažniausiai dirbdavau pats, tik idiotiška frazė būdavo kas kartą kita, individualizuota. Tokia štai poezija.

 

*

Prie Salomėjkės gitaristas (groja pusėtinai), saksofonistas (groja gerai), kelios lengvai pankuojančios jų bičiulės ir privalomas draugas su kepure. Ir, suprantama, – paremkite, jei galite, muzikantus. Galėčiau, bet nepakenčiu muzikos, poezijos, apskritai jokios sumautos mano, praeinančiojo, laisvę varžančios saviraiškos; „Jei daugiau niekada nebegrotumėte, duočiau šitą litą“, – sakau. Na, gerai, duodamas tą litą norėčiau taip pasakyti, bet nesakau, pristingu valios. Labiau nei vaizdinio.

Šitaip gal teikiamos ir kokios nors premijos už kokią nors poeziją.

 

 

Didysis penktadienis

Lyja. Kiekvienas pravažiuojantis automobilis stengiasi mane aptėkšti. Bet turbūt man tik taip atrodo; jie paprasčiausiai manęs nepastebi, jie negirdi mano siuntimų į rusiškus tarpkojo tolius ir, neduokdie, jei mūsų pasauliai kada susitiktų… Ant šaligatvio pilna sliekų. Sutrintų ir dar gyvų. Kadai, kai rimuot nemokėjau, rimavau nieką ir slieką. Ir dar rimuosiu. Vidinis rimas gražesnis nei išorinis, bet šiaip jau abu niekam tikę.

O pernai, Didįjį penktadienį, jau veik ligi kraštų pilnas kunkuliuojančių „Dievų taupyklės“ tekstų, stovėjau po tuo pačiu dušu, nemiegojęs, su besiformuojančia paskutine tvirtai subyrėjusia nemigos žaidimų strofa. Šiemet tik niekas ir sliekas. Bet nėra kuo skųstis, mat miegu puikiai, sapnuoju gražiai.

 

 

Manęs čia nėra

Vakar važiuojant autobusu pagalvojau: „Manęs čia nėra, tik kūnas užima kažkieno vietą“, ir vėl ištiko deja vu, net ne deja vu, o tikrovių persiklojimas, kur deja vu yra tik sudėtinė dalis. Tai ryškiai truko tik sekundės dalį: vienu metu buvau kažkokia freak-rock grupė bei rašomi tekstai, išgyvenau tėvo mirtį ir praeitos nakties sapną, kur visa tai, apie ką čia kalbu, jau buvo. Beje, tą būseną aprašyti keliais tik paviršių ženklinančiais žodžiais pasirodo paprasčiau nei suvokti, ką išgyvenai, netgi – nei prisiminti, atgaminti tą jauseną.

Atviri nebūties vartai, priešpriešis vėjas. Dabar bent jau tampa aišku, jog ši būsena labiau susieta su pamirštų praėjusios nakties sapnų įsiveržimu realybėn (nes kai kurias sapno nuotrupas tarsi prisiminiau) nei su gresiančia beprotybe, kurios, tiesą sakant, šiame beprotiškame pasaulyje visiškai nebijau.

 

 

Didysis šeštadienis

 Dievo vis dar nėra. Sapnuoju. Su Gintaru Grajausku grįžtame į jo namus, girgždančiais laiptais pakylame į antrąjį plytinio namo (tarsi Klaipėdoje, bet tokio, koks yra dažnas praeito amžiaus pradžios statybos namas Vilniuje) aukštą, kur visi sutemose šviečiantys langai praviri, košiami pavasario vėjo, į lauką ištrauktomis besiplaikstančiomis užuolaidomis. Įėję pro praviras duris, randame jo žmoną (ne konkrečią, o sapno) Poeziją Wiersz-Grajauskienę ir besisvečiuojantį Marijų Šidlauską (sapne – kunigą), kuris, kaip ir ta žmona, nevykusiai teisinasi ir įrodinėja, kad tarp jų tikrai nieko nėra, nebuvo ir būti negali. Vis dėlto įtarimą kelia miegamajame nebaigti lyginti skalbiniai ir atviri rozetėje kibirkščiuojantys elektros laidai. Bet, nenorėdamas didinti ir taip tvyrančios įtampos, nieko jiems nesakau. Su ta linksma įtampa ir prabundu.

 

 

Iš lenktynių

Tikrai nežinau, ko vertos mano eilės. Ir nemanau, kad norėčiau žinoti. Vis dėlto jaučiu, kad jos tinkamai neįvertintos. Ir dar labiau pervertintos.

 

 

Aleliuja

Šiais metais stačiatikiai švenčia su katalikais. Aleliuja! Veik visą naktį varpais nuoširdžiai skalambijo cerkvė.

 

*

Prie Velykų stalo Mindaugas papasakojo, kaip žmogus per Kaziuką užsidirbo krūvą pinigų, pardavęs porą kastuvų žemės – išpilstęs į maišelius, užrašęs ant jų „Marijos žemė“ (gal Ričardas Geležėlė Šileika? Tik Šileika ir pinigai kažkaip nedera). Aš pirkčiau, nebrangiai.

 

*

Šio pavasario derlius: už Švenčionių, Ignalinos link, laukuose pridygę daugybė akmenų.

 

*

Medžiuškėse su Viliūte trumpinome gyvatvorę ir aš pasakiau: „Dirbti gal ir nėra sunku, bet man kiekvienas žingsnis darbo link – skausmingas kaip undinėlei.“

 

*

Po žiemos: numirė senasis Juozas, mašina partrenkė Šariką (tai jau praeitą rudenį numačiau), pasikorė tolimas kaimynas (iš gretimo kaimo, nepažinojau); kol aptarėme naujienas, gražuolis gaidys – pilka, balta juoda, raudona – keturis kartus užlipo ant vištos. Velykos.

 

*

Paskutinį kartą su tėvu kalbėjomės telefonu savaitę prieš jo mirtį. Tėvas paskambino pasveikinti su Vasario šešioliktąja, bet ištarė, ką ištardavo per kiekvienas Velykas: „Aleliuja!“ Pasveikino su Velykom, kurių nebesulauks.

 

 

Taip yra

 Baseine susiraukšlėjusioje senutėje atpažinau mergaitę iš paralelinės klasės ir ji tapo tokia, kokia buvo prieš tris su puse dešimtmečio. Tos pusnuogės moterys, kurių kūnais kadais žavėjaisi. Linksma ar liūdna? Nei taip, nei anaip, tiesiog taip yra.

 

*

Kad savo eilėraščiuose vėl įžvelgtum prasmes, turi praeiti ketvirtis amžiaus. Besitvarkydama mama surado rankraščius, „Šulinio“ laikų ir dar ankstesnius… Efektas kaip ir su ta senute iš paralelinės. Naujesnių eilėraščių lavonai taip neatgyja ir neprisikelia. Erdvėlaikį užtvindo zombių armijos. Taip. Yra.

 

 

Dvyniai

 Radijo eteryje du itin entuziastingi kalbėtojai (gal „Amerikos balsas“?). Apie Richterį ir Gilesą, Neuhauso mokyklą ir odesietišką prigimtį. Tarp kita ko, priminė, kad genijai gimsta po du. Gal ne gimsta, gal, kad vienas kitą atsvertų, kad būtų paprasčiau mums, to genialumo kontempliuotojams, patys poruojasi sąmonėje. Gal jums jie ir ne genijai. Bet man tai – porom porom: Li Bo ir Du Fu, Saigio ir Basio, Dante ir Petrarca, Verlaine’as ir Baudelaire’as, Venclova ir Geda, Nyka ir Niliūnas, Bložė ir Bložė.

 

 

Melodija

 Ženkliai vasarėjant, murmant septynioliktą Bhagavadgytos giesmę („Tu supraski – būtybių viltys atitinka vidinę jų esmę; žmogus – tai, ką jis tiki, kuo vilias, nes tikėjimas sukuria žmogų“), paskutiniai besileidžiančios, šiaurės link keliaujančios saulės spinduliai nušviečia mano palėpę – ant sienos, rausvėjančio aukso spalvos stačiakampyje, mėlyni kadai baranmedžio, o nūnai rubaranmedžio (prieš penketą metų gimtadienio proga Jūratės padovanoto klestinčio pseudobonzajaus) ir mano staiga ištuštėjusios galvos šešėliai. Ir šviesa, kurioje gyvenimas akimirksniui įgauna neįkainojamą vertę, šviesa, kurioje akimirksniui viskas aišku. It dideliam eilėraščiui priartėjus.

 

 

Tekstas

Sapne dvidešimt antrosios vidurinės mokyklos aktų salėje Vytukas V. Landsbergis klausia: „O tau neatrodo, kad visą gyvenimą audi tą patį tekstą ir jis vis labiau ryškėja?“ O aš atsakau: „Yra dvi galimybės – austi, jei gali, ir neausti, jei negali.“ Ir, it audėja stachanovietė, grįžtu prie dūzgiančių staklių.

 

 

Aktų salė. Iš didžiųjų dialogų

Pirma klasė. Stoviu aktų salėje per fizinio lavinimo pamoką rikiuotėje, kaip ir visi, su šviesiai mėlyna maike ir tamsiai mėlynais triusikais. Kitam salės gale sėdi sirguliuojantis, fizinio neatliekantis Sauliukas Pečiulis.

Sauliukas man šypsosi ir brėžia ranka ore didžiulius ratus, ovalus, mandalas. Aš taip pat šypsausi Sauliukui ir, atsakydamas jam tuo pačiu, brėžiu ore menamus apskritumus. Jis brėžia dar didesnius, o aš dar didesnius nei jis… Galų gale neapsikentęs Sauliukas prieina ir kužda man į ausį: „Tau išlindęs kiaušinis.“

 

 

Kokia prasmė

 Klausimas, ar tikiu Dievą, įsiprasmina tik žinant jo (klausimo, ne Dievo) išvirkščiąją pusę, antrąjį galą, tiksliau, antrąją pradžią: ar Dievas tiki manimi? Visą gyvenimą, kad ir ką daryčiau, – ypač per kalbą, kurią išmanau dar menkiau nei bet ką kitą, ko neišmanau apskritai, ir kuri, kaip jau esu minėjęs, yra labiau Dievo nei žmogaus, – girdint „Aš tavimi tikiu, dar tikiu, vis tiek tikiu“, atšauti „O aš tavimi – ne“ yra kažkaip nepadoru, neetiška ir, beje, neestetiška. Nutylėti taip pat neišeina – nesąžininga. Apsimesti kurčnebyliu? Įtikėti gyvenimą tik iš pirmo žvilgsnio lengvinančia negalia? Tas pats, kaip imti ir pasigerti. Kokia prasmė? Kokios pasekmės?

 

 

Labai esu

Esu labai ribotas, neišsilavinęs, Dievo, kuriuo abejoju, nepelnytai apdovanotas žmogus. Ar apdovanotas kokiais nors ypatingais talentais? Ne, tik suvokimu, kad turiu gyvenimą, kuris, net jei būtų amžinas, vis dėlto yra stebuklas. O laikinume, praeinamume, kaita! Esu nustebintas, vis dar esu nustebintas. Ačiū.

 

 

Polilogas iš gyvenimo, išgyvenimo polilogas

 Važiuojant į Palangą, ties Žiežmariais, per radiją „Kultūros savaitėje“ aptariama operetės „Madam Pompadur“ premjera gimtajame Kauno muzikiniame. Solistė, vaidinanti madam: „Ji protinga moteris, bendravo su Voltaire’u…“ Viliūtė: „Pamanyk, aš su Marčėnu bendrauju, nors nesu kvaila…“ Marčėnas (tyliai tyliai): „Nejaugi…“ Ir, galų gale, Voltaire’as: „… … …“

 

 

Honor

 Tetukė sakydavo onoras…

Šįryt prie Smolensko sudužo į Katynę skridusio lenkų prezidento lėktuvas su visu prezidentu ir visa jo svita. Jei atmestume kylančius klausimus ir paliktume tik faktą, kad pilotai nusprendė leistis, nepaisydami dispečerių įspėjimų apie gresiantį pavojų, išeitų, kad lenkus ir vėl pražudė nelemtai lemtas jų išdidumas (honor). Kvailiausias ir žaviausias lenko bruožas. Tragikomiškai žemaitiškas.

Negi rusų (tetukė sakydavo ruskių) tarnybos sugebėjo ir vėl tuo onoru pasinaudoti?

 

 

Himnas šventai kvailybei

 Šiandien Palangoje, Medžiotojų ir Ramybės sankirtoje, nenoriu mąstyti, nenoriu, kad mano smegenys dirbtų, mintytų, kad mintys ateitų, kabintųsi aštriais kabliukais, liktų, užsilikusios klotųsi viena ant kitos, atrodytų kankinamai vertos, kad jas užfiksuočiau, atrodytų labiau, negu būtų. Bet jei vis dėlto smegenys, bjaurybės, dirba – nieko nenoriu apie tai žinoti, ne mano čia reikalas; mintys, kvailės, taipogi ne mano. Lai išeis kaip atėjo, lai stos ramybė ir tik artėjančio eilėraščio muzika, kurios vėl ilgiuosi, sulauks pelnyto seno medžiotojo dėmesio!

 

 

Didžiosios konkurencijos

 Pajūryje plius penkiolika, greta į striukę įsisupusios merginos – du ligi pusės išsirengę, kūnus ne pirmus metus puoselėjantys, nuo savęs apsalę gražuoliai.

„Negi jie nesupranta, kaip komiškai, kaip iškrypusiai atrodo?“ – beveik retoriškai klausiu Viliūtės. „O tu ar supranti, kaip komiška, kaip iškrypėliška rašyti eilėraščius?“ – atkerta mylimoji. Suprantu, bet apsimetu, kad ne visai. „Juos tai aš suprantu, bet kuo čia dėta ta pana?“ – tęsia Viliūtė.

Tikrai, kaip ir rašant eilėraščius, kuo dėta pana? Prisiminiau, kaip ankstyvoje jaunystėje mudu su Eugenijumi Ališanka vienas kitam skaitydavome savo eilėraščius – užsimiršę, nusvaigę, kiekvienas girdėdamas tik save. Ir kuo dėtos, kuo čia dėtos tos panos?

 

 

Tobulasis dekoras

 Ant Tiškevičių rūmų kamino didžiulis kiras – išsyk nesumosi, ar gyvas, ar dekoro dalis. Abu variantai teisingi.

 

 

Veik iš praeitų gyvenimų

 Palangos parke senas širviškas beržas šiais metais palinko taip, kad teko paremti – nužievintu didokos pušies kamienu. „Tas merdėjimas greičiausiai tęsis dar ilgai, turbūt nelengva jam taip stovėti, paremtam artimo lavonu“, – sakau. Ir Viliūtė prisimena, kad ant šito beržo tošies senovėje Antanas A. Jonynas jai parašęs eilėraštį: „Kiek to sielvarto, kiek neišlieto, apkabinki mane ir raudoki…“

 

 

Deivė

 Aštuoniasdešimt septintaisiais ar aštuntaisiais? „Rūtoje“ ar „Žarijoje“? Ją išvydus vietos konkretumas išblėso, liko tik ji. Tobula, subrendusi, nepasiekiama. Graži nuo batų ligi šypsenos, nuausta iš lengvo pavasario vėjo ir saulės, o neįmanomas tame pasaulyje vientisumas – ryškiausias jos bruožas. „Vienintelis šios dievaitės įtrūkis yra Jonynas“, – pagalvojau tada. Antruoju jos įtrūkiu tapau aš. Antikinis grožis pageidauja simetrijos.

 

 

Per daug

 Viliūtės ištartis „Kas buvo su Jonynu – nebeprisimenu, kas su tavimi – geriau neprisiminti“ – teisinga, bet vis dėlto per daug aforistiškai skambanti, kad būtų tiesa.
Per dailu, kad būtų iš tiesų gražu.

 

 

Tvirti ryšiai

 Su katalikybe mane sieja tam tikras pelėsių ir dulkių kvapas, Aušros vartai bei Jono Pauliaus II ištartas ir meilės pergale prieš mirtį patvirtintas „Nebijokit“. Dabar jaučiu, jog tai labai tvirti ryšiai.

 

 

Visų pirma – aš

 Ar tikrai Bernardas Brazdžionis yra parašęs ironišką eilėraštį, kur kreipiasi į mane: „Tu ne Radauskas“? O gal tai iš sapno? Gal nebuvo tokio eilėraščio realybėje? Iš kur aš galėčiau žinoti apie tokio eilėraščio egzistavimą, kur esu jį matęs? Gal dėdė Pranas iš Omahos atsiuntė kokią „Draugo“ iškarpą, kuri pasimetė gyvenamąsias vietas keičiant dažniau nei pirštines, kurių tada nė neturėjau? Bet juk tai galėjo vykti ir sapne. Apskritai, visas anas gyvenimas man panašus į sapną: daugelio nebėra, o išlikę neatpažįstamai pasikeitę, visų pirma – Bernardas Brazdžionis ir aš. Tik Henrikas Radauskas tas pats. Konstanta.

 

 

Romanas apie laiką

 Įėjęs pirtin periferiniu žvilgsniu pamatau porą septyniolikmečių (viena šypsodamasi kažką sukužda kitai), gal dešimt sekundžių laukiu, kol smėlio laikrodyje išbyrės smėlio likučiai, spėju pagalvoti: „Jos dar nesupranta, kad viduje pradėjo vysti; prireiks pusės amžiaus, kol su tuo susitaikys“, apverčiu smėlio laikrodį, atsisėdu ant laktos ir, vogčia dirstelėjęs į tas septyniolikmetes, matau į save įsmeigtas bejausmes dviejų septintą dešimtį baigiančių moterų akis.

 

 

Milžinas

 Tas plikagalvis stambaus sudėjimo milžinas slankiojo Antakalnio sutemose, gaudydamas nespėjusius namo sugrįžti žmones (užsimerkęs matydavau, kaip jie slapstosi po prekystaliais „Pavasario“ parduotuvėje), ir man būdavo saldu, kad esu saugus šiltuose namuose, savo lovelėje, tikras, kad nieko man neatsitiks, nieko baisaus atsitikti negali. O žmonės slapstėsi po prekystaliais, laiptinėse, medžiuose, ant elektros transformatorinės stogo, slapstėsi nuo to šaltoje drėgnoje tamsoje besiblaškančio milžino – realaus kaip pravažiuojančio automobilio šviesa, senovinio žemėlapio reprodukcijos drakonas, urzgiantis radiatorius, tetukės alsavimas, mamos ir tėvo balsai už durų.

Šįryt, veik pusei amžiaus praėjus, pažvelgęs į veidrodį aš ir vėl išvydau jo veidą.

 

 

Vladimiras Čekasinas, genialus saksofonininkas

 Ir tai tokia smulkmena, tokia menka dalelytė visatos, kurią, susidūręs su tuo žmogumi, patyriau. Ir vis dėlto ši visata sutelpa į jo saksofoną – ji kažkur ten, neįmanomoje šviesoje, tarp garso ir garso. Ar jo mokiniai suvokia, su kuo bendrauja, kokį mokytoją turi, kokia jiems suteikta dovana, kokia galimybė? Ar esmę vis dėlto užgožia muzikiniai interesai ir muzikinė klausa?

 

 

Dievoieškos poezijoje klausimu

 Kalbėti apie dievoiešką poezijoje – nesolidu, paaugliška. Dar paauglystėje visos dievoieškos man atrodė keistos ir beprasmiškos. Kam ieškoti to, kas akivaizdžiai yra čia ir dabar, kiekvieną tavo kūrybingą, prasmingą akimirką? Arba – kam ieškoti to, kurio akivaizdžiai nėra visomis kitomis beprasmiškomis tavo akimirkomis? Kam ieškoti vartų, kai jais (atsiveriančiais, užsiveriančiais) esi pats?

 

*

Kalbėti apie dievoiešką galėčiau tik vienu aspektu: eilėraštis man atsitinka tik kaip metafizinis įvykis (arba tokio įvykio iliuzija), antraip jį bevelyčiau nurašyti į nuostolius. Bet netgi tokiu atveju susimąstyti apie Dievą – kažkaip primityvu. Nors, galimas daiktas, kad tą man dabar šnabžda Liuciferis. Tik ne jo šviesos šypsena, o Kažko šypsenos šviesa išvestų iš šios aklavietės.

Pavyzdžiui, šiąnakt – tikra tiesa – sapnuose turėjau labai daug reikalų, Dievo ieškojau, nespėjau išsimiegoti.

 

 

Trečia karta nuo žagrės

 Architektas Justinas Žalys, trisdešimtmetis poeto Justino Marcinkevičiaus vaikaitis, prie Velykų stalo dauždamasis kiaušiniais: „Gal jums ir keistai mano klausimas nuskambės, bet – iš ko pagaminti krienai?“

– Iš ašaros Dievo aky…

 

 

Mano būti lietuvis

Filme, viename kvailesnių ir pretenzingesnių iš mano dusyk žiūrėtų, „The Man Who Fell To The Earth“ Davido Bowie’io vaidinamas ateivis sako kitam personažui: „Klausk manęs, ko norėjai paklausti nuo mūsų pirmos pažinties dienos.“ Čia scenaristas susimąsto, kokį absurdiškesnį klausimą sugalvojus, ir, aišku, sugalvoja: „Ar tu lietuvis?“ – klausia anas personažas. „Aš anglas“, – atsako Davidas Bowie’is, kurio tikroji pavardė Jonesas. Išties, keista šiame pasaulyje būti lietuviu, gal net keisčiau nei Davidu Bowie’iu.

 

 

Geriausias

 Iš didžiųjų lietuvių teatro režisierių neabejotinai geriausias yra Gintaras Varnas. Mat jis vienintelis pakviečia į savo spektaklius. Nemokamai. Susimoku senkančiu savo laiku ir – retsykiais – jokiems laikams nepavaldžia nuostaba.

 

 

Parašysiu

 Giedrė Kazlauskaitė „Metuose“: protingi atsakymai į kvailus klausimus. Tikslios formuluotės, kurias, it paauglystės spuogai, puošia blizgantys pretenzingi secesiniai pareiškimai: neketinu išmanyti Europos, išskyrus senovės Graikiją, valstybinės problemos man įdomios tiek, kiek pati esu valstybė, po Sabaliauskaitės romano gali šimtą metų nieko neįvykti, vargu ar pasigesiu etc. Suprantama – stilius, ironija, svaigulys. Valdau žodį, galiu. Viešpatauju. Arba – jei tu taip, tai aš tave parašysiu!

 

 

Dainuojančioms heteroms sumokėta

 Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainos“ – pirma iš keturių poezijos knygų, kurias nusipirkau, kai nusprendžiau paremti poeziją, tikrą poeziją; nesvarbu, kad iš tos knygelės, perskaitęs periodikoje „Vestuvinę suknelę“, negailestingų eroso galių išdarkytą ir savaip sudėliotą, alsuojantį antikine gyvybe eilėraštį, tikėjausi daugiau, daug daugiau, – tai vis tiek teisinga investicija.

 

 

puškiniados

 „Kas už tave tai padarys, Puškinas?“ – dažnokai girdėdavau vaikystėje.

O štai taip esė „Mano Puškinas“ pasakė Marina Cvetajeva… Jei nepasakė, tai galėjo pasakyti. Privalėjo. Bet jei nepasakė, tai aš pasakysiu: „Kažkoks, sūka, Puškinas parašo mano eilėraščius. Visą kita turiu padaryti pats, todėl nedarau nieko.“

 

 

Be pavadinimo

 Keturios eilės antkapių, po penkis antkapius kiekvienoje. Antkapiai šokoladiniai. Visa tai – mano, tik ką mirusio, kapavietė, bet tuo pačiu ir vaizduotės kūrinys. Ant kiekvieno antkapio įsapnuota po žodį. Perskaičius visus iš eilės išeina rimuotas ketureilis. Įsiminė tik paskutinių, artimiausių prabudimui antkapių eilė: jo; pašarvoti; nepavyko; mirė; stačias (prisimenu, kad rimuota su svečias penktame antkapyje antroje eilėje). Rodau savo kapų meną Viliūtei ir iš jos veido išraiškos suprantu, kad nekas. Viliūtė santūriai sako: „Reikėtų dar vieno antkapio – brūkšniui tarp nepavyko ir mirė.“

 

 

Abipus klausimo Rimvydui

 Perskaitęs „Laužiu antspaudą“, užkerėtas anos pusės realijų, užmiršęs, kad čia tik poezija, kvailai paklausiau: „Iš kur tu visa tai žinai?“ Ar vis dėlto paklausiau ne visai kvailai?

Perskaičius „Pačius paprasčiausius burtažodžius“, to paties klausti nebebuvo prasmės. Šiaip ne taip dašuto, jog tai tik poezija.

 

 

Apdainuotosios

 Po metų su dieviškojo Botticellio įkvėpimu apdainuotos „Dievų taupyklės“ eilėraštyje „Pavasaris“ rašytojos – Daiva, Renata, Laura Sintija – sėdi taip pat, prie to paties staliuko, nutviekstos tos pačios, bet jau kito pavasario saulės, tais pačiais – šįsyk didžiulių grožio ir negražumo diapazonų skalėje visų trijų pavojingai pasislinkusiais grožio link – veidais. Nesakyčiau, kad visa tai kopija, greičiau – replika. Tik kur ta mano pribaigusi aną eilėraštuką nedaloma, nedalijama meilė?

Prie kito stalelio, besiklausydamas pseudoteologinio pranašų, Liudvik Elio ir Rimvyd Elio, ginčo, tejaučiu joms užuovėją.

 

 

Yellow

Šiandien, išvedęs pasivaikščioti mamos šunį Pangų, nusiskyniau pirmąją šiais metais pienę, kartais pačią gražiausią, liūdniausią ir kvailiausią, anot Rimo, gėlę. Ant Rimo Buroko kapelio labiausiai ir tiktų augti pienėms. Dar prieš porą metų daug tikriau ten būtų derėjusios užmaršties aguonos.

 

 

Už ką?

Mama – Viliūtei ir man: „Ar jūs nematote, kaip aš jūsų pasiilgstu, kaip su jumis atsigaunu? Pangus toks geras, Aldona ir Donė tokios nuostabios, o čia – ateina Aidas, turiu ant ko išsilieti, aprėkti ir, svarbiausia, visada yra už ką.“

 

 

Ugnikalnio metas

Vėlyva popietė. Virš Rasų suka ratus pulkas pašto balandžių, virš Vilniaus, turėsiančio aplinkybių sukurto Kaczynskio ir vargu ar turėsiančio didžio vilniečio Miłoszo gatvę; islandiškų Eyjafjallajokullo pelenų dar nesimato, tik tie barokiniai Czesławo debesėliai… Dieve, aš myliu tavo sutrikusį pasaulį su visais jo sutrikusiais skrydžiais.

Ir suskamba varpai.

 

 

Mano banalioji Katynė

Vakar šiaip ne taip iš trečio karto prisivertęs pažiūrėjau visą Andrzejaus Wajdos „Katynę“ ir buvau sukrėstas. Taip buvo tik paauglystėje, kai pamačiau Larisos Šepitko „Pakilimą“. Gal dėl to, kad „Katynę“ dabar žiūrėjau po gana talentingai sumeluoto, neišvengiamai šizofreniško „Niekas nenorėjo mirti“?

 

*

Minimalistiškai tikslus, evangeliškai schematiškas filmas, bet tas schematiškumas kažkoks tūrinis, nevienaplanis, gyvas, smeigiantis, kur reikia ir kada reikia. Ir labai paprastas. Kaip ir, kad ir kokių sudėtingumų prisigalvotum, gyvenimas. Nieko nereikalingo.

 

*

Viena „Katynės“ veikėjų į sesers raginimą „Galų gale pasirink, su kuo tu: su mirusiais ar su gyvaisiais?“ atsako: „Renkuosi nužudytuosius, o ne žudikus.“ Klausimo banalybė anaiptol neprarado aktualumo – ja galiu pasitikrinti ir savo gyvenimo kompromisus, ir tai, kas dar liko.

 

*

Pagalvojus – visiškos banalybės. Bet kodėl šitaip veikia, kokias dar nenutrūkusias stygas užgauna? Ta neįvykusios (o iš tiesų įvykusios, likiminės, ligi karsto lentos) meilės istorija, nes idealistą berniuką, kuriame, aišku, bevelytum įžvelgti save jaunystėje, nušauna. O mergaitės neįmanoma neįsimylėti. Ir aišku, kad tai ne atsitiktinis jų susidūrimas, aišku, kad jie skirti vienas kitam, ilgam ir prasmingam gyvenimui. Ir tai įstabiai Krokuvos panoramai nuo stogo.

Sielų topografija, slaptingais saitais susisiejanti su taviške.

 

*

Ir finalas, kai išvesto iš furgono sušaudyti karininko „Tėve mūsų“ nutraukia šūvis į pakaušį, o kitas išvestasis sušaudymui, nušautojo negirdėjęs, tęsia maldą nuo tos vietos, kur šis baigė. Juk turėtų atrodyti pritempta, netikra. Bet kažkokiu penktuoju jausmu pajunti, kad taip ir buvo, taip turėtų būti; o ir iš savo ne tokios jau skurdžios patirties žinai, kad taip, būtent taip – paprastai ir aiškiai – Jis veikia.

 

*

Kai žiūri tokį filmą ir ypač kai jį prisimeni, Dievas, be abejonės, yra. Ir kaltinti Jį beprasmiška. Kaltinti Dievą nežmogiškumu – žmogiškai suprantama, bet neprotinga. Dievo nederėtų kaltinti netgi nedieviškumu. Jis tik šypsosi, išgelbėjęs tą Krokuvos gatvėje nušautą jaunuolį ir tuos Katynėje sušaudytus lenkų karininkus amžinybei. Kaip ir mūsų vyrus, pokary išniekintus miestelių aikštėse. Trumpai mūsų atminties amžinybei.

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

 

*

peleniniai debesys virš Vilniaus jam dera

 

 

Pavasario vėjas

Ta keistai tuščiame Žirmūnų kieme, greta Henriko Čigriejaus namų, sūpynėmis besisūpuojanti ir rūkanti paauglė – raudonplaukė trumpa odine striuke ir žydinčių opijinių aguonų spalvos sijonu – primena vieną išnykusių paukščių rūšį. Ir nė vieno vaiko, išskyrus sąlyginai ją, nė vieno senuko, išskyrus sąlyginai mane.

 

*

Nesugebu įsiminti gatvių pavadinimų, todėl kartais jas vadinu tikraisiais jų vardais. Einu Sigito Parulskio prospektu. Šiaurės miestelis jam dera kaip poetui broliškos kapinės.

 

*

Gatvėje pulkelis pirmokių, tarp jų ir pora mulatukių, jau ne iš mano pasaulio, su auklėtoja, visos šypsosi, labai labai laimingos, dievai žino kodėl, juda kažkaip sulėtintai ir tuo pačiu vikriai. Ir, kad ir kaip čia nederėtų, jokio, išskyrus mano širdies plakimą, garso.

 

*

Nusibodo be atsako linksėti, pavyzdžiui, Antano Maceinos vaikaičiui ant Žirmūnų tilto, Rasai Paukštytei prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos, popchoro vadovui iš paralelinio kurso konservatorijoje, kuris dar prieš metus sveikinosi pirmas. Nebeatpažįsta, ir mat juos galai. Tik glumina įspūdis, lyg jie eitų kiaurai mane.

 

*

Aštrioje balandžio popietės šviesoje einant per Mindaugo tiltą – judantis, sūkuriuojantis Neries vanduo, postpotvyniškai juodas, bet kažko jam tarytum stinga; lentelė su psichologinės pagalbos telefonu primena: jam stinga minties, jam stinga mano minties, jam stinga mano minties apie savižudybę!

 

*

Paauglę iš Žirmūnų kiemo vakarop sutinku Vokiečių gatvėje, tokių pat išnykusių paukščių bendrijoje. Prie nykstančių vakaro žarų benykdami jie ypač dera. Rimuojasi. Tarkim, su Rimu Buroku.

 

 

Atleidžiu

 Kai pamatau dviratį minantį ir pro akinių kraštą periferiniu žvilgsniu jaunas panas nužiūrinėjantį filosofijos profesorių Zenoną Norkų, atleidžiu filosofijai už mano idiotizmą.

 

 

Lembovskiai

Virš šeštadienio Vilniaus – tingūs sekmadienio debesys. Didieji Lebovskiai. Viliūtė sako, kad reikia tarti ne Lebovskis, o Lembovskis, nieko nesupranta ir filmo vertėjai, ir patys broliai Coenai. Aš tai tikrai nieko nesuprantu. Labiausiai pasaulyje nieko nesuprantantys žmonės – aš ir močiutė. Viską pasaulyje geriausiai supranta – Ignas ir ji.

Kartą, kovo pabaigoje sugrįžusi iš Bolonijos, aiškino, kad ir Vilniuje krenta ne sniegas, o tuopų pūkai. Mes su močiute iš pradžių dar bandėm užginčyti, bet greitai nutilom ir tik karpėme ausimis, kol tuopų pūkai ištirpo.

Dabar, kai retsykiais jai tai primenu, pareiškia, kad daugiau neturiu ką panašaus priminti. „Tai ryškiausia, archetipiška“, – atkertu ir pagalvoju, koks šaunus šitas jos bruožas – perkeisti nuobodų mano pasaulį. Galų gale – tai gražu. Kaip ir šie tingūs barokiniai sekmadienio debesys virš šeštadienio Vilniaus, virš mėlynuojančios sinagogos, didieji Lembovskiai.

 Iš prabudimo sapnų

 Sapne iš kito sapno nubudau užsikniaubęs ant stalo virtuvėje, kur profesorė Viktorija Daujotytė triūsė prie puodų. Užuodžiau čirškinamų svogūnų kvapą, šiek tiek perštėjo akis. „Tai jau prabudai, girtuokli“, – ištarė profesorė.

 

*

Stiliaus pojūtis diktuotų čia pabaigti, bet šios nakties sapnas tuo nesibaigia, o sapnai, beje, geram stiliui neįpareigoja. Tame sapne iš kito sapno profesorės Viktorijos Daujotytės virtuvėje nubudau ne tik užsikniaubęs ant stalo, bet ir ant atversto „Poezijos pavasario“ almanacho, kurį visą buvau subraukęs spalvotais flomasteriais, kažką taisęs, žymėjęs. Tad ėmiau nevykusiai teisintis, kad ne ką beprisimenu, kad tai liga, priklausomybė; galų gale prisipažinau profesorei kažką panašaus jaunesnis mėgdavęs daryti su poetų publikacijomis periodikoje. Ne sapne, iš tikrųjų. Kartą šitaip suredagavęs Justino Marcinkevičiaus eilėraščius „Metuose“, nustebau, kad jo, vienintelio iš visų, tokią operaciją patyrusių, tekstai nuo mano remonto tik pablogėjo.

 

*

Tie eilėraščiai vis tiek manęs neužkabina – kabliukas yra, bet stinga slieko. Išėjau į lodžiją, kur oro temperatūra tuo pačiu metu buvo plius penkiolika ir minus keturi, atskirai pliusas, atskirai minusas. Saulė buvo neseniai patekėjusi. Lokomotyvas į rytus tempė rausvai rudas cisternas. Pagalvojau: „Traukinys tartum sliekas, riebus naktinis sliekas.“

 

 

Mūsų bandytojai

Prancūziškai essai reiškia bandymą

Bandytojas Kęstutis Navakas rašo mergaitėms moteryse ir moterims vyruose, pasitenkina, tada vėl joms rašo.

 

*

Bandytojas Sigitas Parulskis rašo sau vyruose ir ypač moteryse, nepatenkintas, vis bando ir bando, nesugeba pasitenkinti. Rašytų moterims mergaitėse, bet, bledj, Zaratustra neleidžia.

 

*

Bandytojas Rolandas Rastauskas rašo roraitėms rorienėse, roriukams, rorkoms, euroriukams, rašo pa(si)tenkinamai.

 

*

Bandytoja Jūratė Baranova rašo Giedrai Radvilavičiūtei.

 

*

Ana Audicka audžia a. a. Jūratės Baranovos šviesiam užmiršimui.

 

*

Bandytoja Danutė Kalinauskaitė rašo a. a. tėveliui, a. a. mamytei, a. a. Radvilavičiūtei.

 

*

Bandytoja Giedra Radvilavičiūtė rašo.

 

*

Bandytojas Eugenijus Ališanka bando(si).

 

*

Bandytojas Alis Balbierius lieja(si).

 

*

Bandytojas Alfonsas Andriuškevičius dailina(si).

 

*

Bandytojas Rimvydas Stankevičius auklėja ir premijuoja(si).

 

*

Bandytojas Herkus Kunčius gręžia vergus. Neatsigręždamas, nenusigręždamas.

 

*

Bandytojas Gintaras Bleizgys griežia Dievo dantukais.

 

*

Bandytojas Liudvikas Jakimavičius… o kas galėtų paneigti?

 

*

Bandytojas Gintaras Grajauskas? Įsižeis, jei nebus paminėtas; jei bus – taip pat įsižeis.

 

*

Bandytojas Donaldas Kajokas įsižeistų, bet nesugeba, per daug mat tobulas.

 

*

Aš? Aš nerašau. Rašinėju. Savo nemalonumui.

 Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 3 (kovas)
Tekstai